2001-2002 m. įstaiga dalyvavo Skandinavijos ir Baltijos šalių programoje Pramoninio paveldo praktika 2000-2002 m. (Industrial Heritage Platform 2000-2002), skirtoje Europos šiaurės regiono pramonės paveldui saugoti. Programa pradėta vykdyti 1999 metais Suomijos Nacionalinės senienų valdybos iniciatyva.

Programa remiasi šiuolaikine pramonės paveldo samprata, apimdama viską, kas susiję su gamybine žmogaus veikla ir peržengia amatų ribas. Domimasi pramoninės kultūros istorijos visuma: technologijomis, gamybos bei vartojimo procesais, taip pat medžiaginiais objektais (gamybiniais pastatais bei kompleksais, techninės infrastruktūros sistemomis, įrengimais bei įrankiais, medžiagomis, pramoniniais ir techniniais kraštovaizdžiais (keliais, uostais, geležinkeliais, išteklių gavybos teritorijomis), pramoninės gamybos sąsajomis su ekonominiais, kultūriniais ir socialiniais žmonių gyvenimo aspektais. Lietuvos programos koordinatorius - LR Kultūros ministerija. Oficialus programos tinklapis http://www.ihp.lt.

Pramoninio paveldo praktikos programoje 2001-2002 m. dalyvavo Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgų projektas „Vandens galia“ (The Power of Water), skirtas vandens malūnams ir kitiems vandens galią naudojantiems pramoninio paveldo objektams.

Vilniaus vandens malūnai

Spėjama, kad pirmieji malūnai Vilniuje atsirado XIV amžiuje, o XVI a. viduryje ant Vilnios stovėjo 2 vandens malūnai: vienas didžiojo kunigaikščio, kurį tvarkė horodnyčius, kitas - vyskupo. Tada ne kunigaikščio leidimo naujo malūno statyti nebuvo galima. XIX a. I pusėje Vilniuje veikė jau keturi vandens malūnai. Svarbiausi iš jų buvo: karališkasis, priklausęs Vilniaus universitetui, vėliau dvasinei akademijai. Jis turėjo penkias girnas. Be to, buvę vyskupo ir Oginskio malūnai dabar priklausė miestui ir turėjo po šešias girnas. Be jų buvo dar ir dvarininko Tiškevičiaus malūnas. Visų tų malūnų girnas suko Vilnios vanduo.

Šiuo metu Vilniuje galite susipažinti su šiais malūnais:

1. Pučkorių vandens malūnas (Belmonto gatvės gale, Nauja Vilnia).
2. Žvėryno vandens malūnas (Latvių g. 64, Žvėrynas).
3. Pilaitės vandens malūnas (Piliakalnio g. 10, Senoji Pilaitė).
4. Verkių vandens malūnas (Verkių g. 100).

Pučkorių vandens malūnas

Pučkorių malūnas stovi ant Vilnelės kranto, Belmonto gatvės gale. XIX a. viduryje šioje vietoje prancūzas Karolis Devimas, išsinuomavęs žemės sklypą, pastatė jame vandens malūną, vadinamą prancūziškuoju. Jau tada šalia malūno veikė smuklė. Sovietmečiu, II-ojo pasaulinio karo metu malūnas buvo reorganizuotas į Vilniaus valstybinį malūną. Iki šių dienų išlikusi dalis pylimo ir užtvankos, o pats malūno pastatas dabar rekonstruojamas.

Žvėryno malūnas stovi ant Šaltupio upelio, jungiančio Neries upę su Latvių gatvės tvenkiniais - Latvių g.64. Šios teritorijos nuo XVI a. priklausė Radvilų dvarui, kurio inventoriuose jau tada buvo minimas malūnas. Iki šių dienų išlikęs malūno pastatas greičiausiai statytas XIX a. Žinoma, kad XIX a. pab. - XX a. pr. malūne buvo įrengtas garo katilas. Po II-ojo pasaulinio karo Žvėryno vandens malūnas malė grūdus, o nuo 1950 m. gamino miežines kruopas. Senųjų malūno mechanizmų neišliko, o dabar jame esanti kruopų gaminimo įranga pastatyta po II-ojo pasaulinio karo.

Pilaitės dvare vandens malūnas istoriniuose šaltiniuose minimas jau nuo XVI a. Šio malūno girnas suko Sudervėlės upelio tvenkinių vanduo. 1828 m. čia buvo įkurtas Vilniaus universiteto praktinės agronomijos instituto mokomasis ūkis. Po II-ojo pasaulinio karo Pilaitėje įsikūrė Buivydiškių žemės ūkio technikumas. Visi tvenkiniai buvo naudojami žuvininkystei, tik centrinis tvenkinys ir vandens malūnas - elektros energijos gamybai. 1989 m. sudegė malūno medinė dalis. Neseniai Pilaitės malūnas (Piliakalnio g. 10, Senoji Pilaitė) buvo rekonstruotas, jame veikia "Senųjų vandens malūnų" ekspozicija.

Verkių malūnas įrengtas prie kelio (dab. Verkių g.100), šalia Neries ant bevardžio upelio šlaito į pietus nuo buvusių centrinių dvaro rūmų ir į pietryčius nuo vandens kėlimo stoties. XIX a. II-oje pusėje ant šio upelio Verkių dvare buvo du vandens malūnai. Iki šių dienų išlikęs malūnas tuomet buvo vadinamas apatiniu. Šis malūnas iki I-ojo pasaulinio karo buvo varomas vandens, vėliau elektros. Malūnas veikė iki 1975 m. Šiuo metu malūne įrengtas restoranas.

Į pradžią

Rytų Lietuvos vandens malūnai

Lietuvos rytuose ir vakaruose, kur teka sraunios upės ir upeliai, galima susipažinti su vandens malūnais, kurie vienur ir šiandien dar mala grūdus, kitur, anksčiau ne tik maldavo, bet ir pjaudavo medieną ar karšdavo vilną.

Paprastai vandens malūnai būna mediniai, nors pasitaiko ir mūrinių. Pastarieji dažniausiai buvo statomi dvaruose, dažnai sudarydami dvaro sodybos komplekso dalį. Dvaro malūnai dažniausiai puošnūs, turintys stilistinių bruožų.

Vandens malūno girnas suka vanduo, tekėdamas po vandens ratu (apatinio veikimo) arba bėgdamas ant rato (viršutinio veikimo) arba į rato šoną (vidurinio veikimo). Malūnų užtvankos paprastai nesudėtingos konstrukcijos: būna primityvios kuolų ir žabų, tačiau dažniausiai sukrautos iš rąstų arba pamūrytos iš akmenų.

Ne visas upes buvo leidžiama tvenkti. Didesnėms upėms buvo suteiktas transporto magistralių statusas, ir jų neleisdavo tvenkti, nes užtvankos kliudė laivybai ir sielių plukdymui. Vėliau užtvankas statydavo su pralaidomis sieliams. Malūnų užtvankomis sukėlus upelių vandens lygį, lengviau buvo plukdyti mišką. Prie tokių malūnų patogu buvo statyti lentpjūves. Ypač daug nedidelių malūnų statėsi valstiečiai po baudžiavos panaikinimo.

Senieji vandens malūnai buvo sukami 1-2, kartais trijų vandens ratų. Vilniaus karališkasis malūnas turėjo net 5 vandens ratus. XX a. daugelyje malūnų vietoj vandens ratų jau buvo naudojamos turbinos. Jos buvo įvežamos iš Vokietijos, Švedijos, Latvijos, Lenkijos, Prancūzijos, bet buvo gaminamos ir Kaune. Vandens turbinos šiek tiek keitė malūnų architektūrinę išraišką - tose vietose, kur puikuodavosi didžiuliai mediniai vandens ratai, buvo statomi priestatėliai vandens turbinoms.

Įsigalėjus dideliems pramoniniams malūnams, mažieji tapo nerentabilūs, neteko ekonominės reikšmės ir ėmė sparčiai nykti. Jei XX a. šeštajame dešimtmetyje buvo virš 400 malūnų, tai šiandien jų beliko vos keletą dešimčių.

Pastaruoju metu susidomėjimas senaisiais hidroenergetikos reliktais vis didėja ir kai kurie vandens malūnai po restauracijos vėl atgyja naujam gyvenimui.

Dr. E. J. Morkūnas

Į pradžią

Kučkuriškių kartono fabrikas

1823 m. Kučkuriškėse V. Puslovskis pradėjo popieriaus malūno statybą. Žinoma, kad 1924 m. malūnas jau gamino popierių. Netrukus malūnas išaugo į didelį popieriaus fabriką.

Kokio galingumo buvo pirmasis fabrikas nežinoma, tačiau istoriniai šaltiniai liudija, kad jau 1833 m. buvo pagaminta popieriaus už 40 tūkst. rublių. Vėliau gamyba išsiplėtė, fabrikas aprūpindavo popieriumi ne tik Vilniaus, bet ir kitas carinės Rusijos gubernijas. 1848 m. Kučkuriškių fabrike buvo pastatyti nauji angliški įrengimai, o 1850 m. pabaigoje fabrikas per metus pagamindavo produkcijos už 65 tūkst. rublių.

Kučkuriškių popieriaus fabrikas veikė iki 2001 metų. Išlikusius pastatus galima pamatyti Popieriaus gatvėje, Naujojoje Vilnioje.

Į pradžią