EPD’2007 metais visuomenei pristatomi objektai
Vilniaus apskrityje

Elektrėnų sav. | Trakų r. | Švenčionių r. | Ukmergės r. | Vilniaus r. | Vilnius

Elektrėnų sav.

Kietaviškių Švč. Trejybės bažnyčia. Naujųjų Kietaviškių k., Elektrėnų sav.

Pirmoji Kietaviškių bažnyčia buvo pastatyta XVI a. pradžioje ir rašytiniuose dokumentuose paminėta 1504 m. Antrąją medinę bažnyčią 1676 m. pastatė Vitebsko vaivada Leonardas Pociejus, Kietaviškių dvaro savininkas. Didikai Pociejai rėmė ir bažnyčios išlaikymą. 1883 m. į Kietaviškes atvyko kunigas Silvestras Gimžauskas, atkaklus lietuvybės žadintojas. 1884 m. kun. S. Gimžauską pakeitė D. Valavičius, kuris čia klebonavo net 26 metus.

1905 m. patvirtintas dabartinės mūrinės Kietaviškių bažnyčios projektas (projekto autorius V. Michnevičius).  Įrengta plytinė, plytų gamybai naudotas vietinis molis. 1910 m. į Kietaviškes atvyko klebonas kun. Kajetonas Čepanas, dabartinės bažnyčios fundatorius, aktyviai pasireiškęs statant bažnyčią. Tačiau 1914 m. bažnyčios statybą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Tuo metu testovėjo naujai išmūrytos bažnyčios pastatas uždengtu stogu, be bokštų, neįrengtu vidumi. 1915 m. vokiečiai bažnyčią norėjo paversti sandėliu, bet nakties metu gyventojai pernešė altorius iš senos bažnyčios į naują ir ryte pradėjo pamaldas. 1920 m., toliau pasistūmėjus frontui, pratęstas bažnyčios tvarkymas. 1925 – 1937 m. Kietaviškių bažnyčioje darbavosi kunigas A. Pakštys. 1956 m. klebono Rapolo Juknio ir vikaro kunigo Petro Ašakos rūpesčiu bažnyčia galutinai suremontuota ir dekoruota.

Dabartinė mūrinė bažnyčia – didinga, spinduliuojanti ramybe ir paslaptimi, prisiglaudusi aukštų medžių paunksnėje – yra eklektinės architektūros, maišytų stilių. Bažnyčią puošia vertingi šventųjų paveikslai ir skulptūros. ( Tai kunigo K. Čapano portretas, kilnojamas altorėlis su paveikslais „Marijos Marijos apreiškimas” ir „ Marija Rožančinė”. Bažnyčioje yra trys altoriai. Centriniame – „Švč. Trejybės” paveikslas). Bažnyčia visus sovietmečio metus savo interjere išsaugojo Lietuvos trispalvę, 1956 m. dekoratorių sumaniai įkomponuotą į Šv. Jurgio paveikslą. Senovę mena ir bažnyčios vargonai, pastatyti 1882 m. Vargonai saugotini kaip profesionaliai padarytas instrumentas, tinkamas plačiam koncertiniam repertuarui. 1910 m. Kietaviškėse vargonavo žinomas muzikos kūrėjas Jonas Dambrauskas.

Kragžlių pilkapynas, Neries regioninis parkas, Elektrėnų sav.

2005 m. miškininkai pastebėjo prie kelio esančias kalveles, primenančias pilkapius. Pagal šių apardytų pilkapių formą archeologai spėja, kad žmonės juose laidoti apie VI - VII a. Greta pilkapių teka Bražuolės upelė. Jos pakrantėje esanti pieva vadinama Alkija. Alkijos vietovardis ir neseniai ant gretimos kalvelės aptikti Kragžlių pilkapiai liudija, kad ši vieta susijusi su mūsų protėvių laidojimo papročiais - šioje pievoje galėjo būti deginami pilkapiuose palaidotų mirusiųjų kūnai.

Trakų r.

Užutrakio dvaro sodyba, Užutrakio g., Trakai

Užutrakio dvaro sodyba yra pusiasalyje tarp Galvės ir Skaisčio ežerų. Dviejų aukštų rūmai su terasa ir baliustrada pastatyti ant stataus Galvės ežero šiaurės rytų kranto, priešais salos pilį. Pusiasalis, kuriame stovi rūmai, senovėje buvo vadinamas „Algirdo sala“.

XVI a. pradžioje šias žemes dovanų iš Lietuvos valdovo Aleksandro gavo totorių žemvaldžiai. Nuo XVIII a. Užutrakis priklausė dvarininkams Odincams. Juozapas Odincas pagoniškos šventovės vietoje pastatė mūrinę koplyčią. 1846 m. Užutrakis atiteko Koreivų giminei, o XIX a. antroje pusėje tapo Juozapo Tiškevičiaus nuosavybe. Tiškevičių šeima Užutrakį valdė iki II Pasaulinio karo.

Mūriniai tinkuoti dviejų aukštų neoklasicistiniai rūmai buvo pastatyti 1896 m. pagal Juzefo Husso projektą. Kad žiūrint iš rūmų gamtovaizdis būtų geresnis, Tiškevičiai perkasė pusiasalį, kuris užstojo Trakų bažnyčią. Pirmame rūmų aukšte buvo reprezentacinės patalpos - didžiulis vestibiulis, veidrodžių, medžiotojų ir kitos salės. Antrame aukšte - gyvenamosios grafų patalpos. Baigus pagrindinių rūmų statybą, 1899 m. intensyviai pradėti statyti ūkiniai pastatai. Kai kurie iš jų buvo su apšiltinamomis patalpomis. J.Tiškevičius, kad statybos vyktų greičiau, net gavo leidimą gaminti plytas pačiame dvare, nes dvarui priklausiusi plytinė „Finfa“ nespėjo jų gaminti. 1902 m. rūmuose buvo įvesta elektra, kurią tiekė vietinė stotelė - dinamo mašina. Čia buvo sukaupta daug meno vertybių, kurios karo metu pateko į Angliją.

1945 m. dvare įsikūrė pionierių stovykla, poilsio namai, vėliau turistinė bazė. XIX a. pabaigoje pagal kraštovaizdžio architekto  prancūzo E. Andrė projektą 40 ha plote buvo įkurtas parkas. Rūmų pastatas su puošniais interjerais ir rūsiu orientuotas taip: pagrindinis fasadas su paradiniu įėjimu ir vestibiuliu nukreiptas į šiaurę, kur eina dvi lygiagrečios liepų alėjos. Pietų fasadas su kolonomis ir baliustrada yra atgręžtas į Galvės ežerą ir antroje dienos pusėje apšviestas tiesioginių saulės spindulių. Tai vieni iš nedaugelio išlikusių autentiškų XIX a. neoklasicistinių pastatų su puošniais interjerais. Taip pat buvo pastatyti: oficina, vežiminė, spirito varykla, sargo namelis, kalvė, arklidės, karvidės, šunidė ir kiti pastatai. Parke yra išlikę trys paviljonai, šeši tvenkiniai, kurių vienas su sala, tiltelis bei dekoratyviniai laiptai. Visas Užutrakio dvaro ansamblis dabar pritaikytas turistinei bazei. Šiuo metu išlikę dvaro rūmai, keltinininko namelis, arklidė, karvidė, svirnas, rūsys, spirito varykla.

Lentvario dvaro sodyba, Lentvaris, Trakų r. 

Archyviniuose dokumentuose Lentvario (Litovariškių, Landvaro) dvaras minimas jau XVI a.  Vietovardis Lentvaris žinomas XIX a. Miestelis pradėjo augti, kai pro čia 1861-1862 m. buvo nutiesta Peterburgo-Varšuvos geležinkelio linija.

Apie 1850 m. 16 valakų dvarą įsigijo Juozas Tiškevičius. Jam valdant buvo suformuota dvaro sodyba su neogotikiniais pastatais ir iki mūsų dienų  neišlikusiais paradiniais vartais su žirgo skulptūra. Apie 1870 m. sodyboje apsigyveno J. Tiškevičiaus sūnus Aleksandras su žmona Marija Puslovskyte. Po J. Tiškevičiaus mirties (1891m.) sodyba su dvaro žemėmis atiteko Vladislovui Tiškevičiui. Tiškevičiai dvarą valdė iki 1939 m.  Po II pasaulinio karo rūmai ir didžioji dalis parko priklausė Lentvario kilimų fabrikui, ūkiniai trobesiai - ,,Pergalės“ kolūkiui.

Lentvario dvaro sodybos svarbiausias pastatas – rūmai, statyti dviem etapais XIX a. pagal architekto Gustavo Šachto projektą. Vladislovo Tiškevičiaus iniciatyva 1899 m. rūmai perstatyti pagal belgų architekto Vego(Waegh) projektą. Vyravo neogotikinės formos. Pokario metais buvo užstatytas trečias aukštas tarp rizalitų. Ūkiniams dvaro pastatams būdingi XIX a. pabaigos vadinamojo plytų stiliaus bruožai.  Jie netinkuoti, papuošti raudonų plytų, betono skulptūrinių detalių dekoru.

XIX a. pabaigoje pertvarkant sodybos ansamblį, dalyvavo kraštovaizdžio architektai  iš Prancūzijos – tėvas ir sūnus – Eduardas (1840-1911) ir Renė (1867-1942) Andrė.

Lentvario dvaro sodybos plotas apie 21 ha. Iš jų parko medžiai ir krūmai užima 12,8 ha, vandenys – 3 ha (be Lentvario ežero, kurio plotas 28,5 ha), pastatai ir kiemai – 2,8 ha.

Šiuo metu Lentvario dvaro rūmai yra AB ,,Kilimai“ nuosavybė. Ūkiniai pastatai priklauso Lentvario seniūnijai, žemė – Kariotiškių agrarinės reformos tarnybai.

Trakų Vokės dvaro sodyba, Žalioji aikštė 2A, Trakų Vokė

Pirmą kartą Vokės vardas minimas 1375 m., kai Prūsijos maršalas Godfridas fon Lindenas devynias dienas siautė aplink Trakus. Dvaras įsikūręs prie Vokės upės ir nuo XIX a. vidurio priklauso grafams Tiškevičiams, kurie jį pirko iš Trakų maršalkos Liudviko Dombrovskio. Žinių apie ankstyvesnius Trakų Vokės savininkus nėra išlikę.

Valdant Tiškevičiams, buvo užveistas parkas, iškasti prūdai, kuriuose auginamos seliavos ir kitos vertingų rūšių žuvys. 1885 m. dvarui priklausė 4735 dešimtinės žemės. Dvaro rūmai statyti 1876-1880 m. pagal italų architekto L. Markonio projektą (labai panašūs į Varšuvoje esančius Lazenkų rūmus). Rūmai pritaikyti vietos reljefui ir gerai dera su gamtovaizdžiu. Prabangūs rūmai buvo Juozo Tiškevičiaus rezidencija, aptverti plytų tvora su pseudogotikinio-rytietiško stiliaus vartais bei urnomis. Prie vartų buvo sargo-šveicoriaus namelis. Rūmai puošti aštuoniomis skulptūromis, prieangis - gipso skydu su Leliwos herbu. Prieškambaris buvo paremtas keturiomis kolonomis. Visos rūmų sienos buvo nukabinėtos žinomų dailininkų paveikslais, vertingomis drobėmis iš Paryžiaus, kabojo aštuoni dideli kilimai iš Chodkevičių manufaktūros su kaimo ir Europos miestų vaizdais. Šie vertingi daiktai priklausė Mykolo Tiškevičiaus kolekcijai. Dvaro rūmai dviejų aukštų, o flygeliai - vieno.

Didžiuliame 16 ha parke buvo žolynai, altanos, šiltnamis, pavėsinė, statulos, sudėtinga vandens sistema. Dešinėje parko pusėje buvo du lapuočių medžių tuneliai, koplyčia ir pseudogotikinio stiliaus purpuriniai vartai. Koplyčia buvo gotikinio stiliaus su keturiomis skulptūromis ant frontono, įvairiaspalviais langais, ant kurių buvo Šventojo Rašto citatos. Ši koplyčia buvo Tiškevičių mauzoliejus.

Antrojo pasaulinio karo metais dvare gyveno kolonistai iš Olandijos. Po 1945 m. dvaras tapo Ministrų Tarybos vila, o vėliau Dotnuvos žemdirbystės instituto Vokės filialu. Rūmai buvo pertvėrinėjami naujomis medinėmis pertvaromis, įvesta nauja šildymo sistema, nebeliko tapybos darbų, gobelenų, kilimų, baldų, taip pat ir pastatą puošusių skulptūrų.

Šiandieniniame dvaro ansamblyje yra išlikę rūmai, puošti kolonomis, kvadratinė 15 metrų varpinė su dviem bokšteliais, 1870 m. koplyčia ir kiti pastatai. Vandens rezervuare yra du kaskadiniai akmenimis išmūryti baseinėliai. Vanduo čia patenka vamzdžiais iš šaltinio. Taip pat išlikusi sodybos tvora. Ją sudaro apie trijų metrų aukščio plytų mūro kolonos, tarpai užpildyti 1,6 metrų aukščio plytų ir akmens siena, virš kurios yra vieno metro metalinė ornamentuota tvorelė. Vakariniai vartai yra trijų arkų, trijų metrų aukščio, o pietiniai - trijų arkų, keturių metrų aukščio, puošti bokšteliais.

Švenčionių r.

Cirkliškio parkas, Cirkliškio k., Švenčionių r.

Parkas įkurtas apie 1830 m., Domicelės Sekežinskaitės - Mostovskienės iniciatyva. Parkas peizažinis, mišraus stiliaus, apimantis 34,5 ha plotą. Pagrindinė ašis – plati reprezentacinė alėja, vedanti nuo kelio į erdvų parterį priešais rūmus. Abipus jos auga dvi liepų ir klevų eilės. Tarp jų yra pasivaikščiojimo takai. Iš vakarinės pusės pasivaikščiojimo takas veda link Perkūno piliakalnio, į šiaurę nuo kurio yra ežerėlis su įtekančiu upeliu. Vakariniame pakraštyje yra medžiais apsodintas ūkinis įvažiavimas.

Rytų pusėje parkas praplatėja ir pereina į natūralų mišką. Parke auga šimtamečiai ąžuolai, europiniai maumedžiai, klevai, liepos, baltosios tuopos. Parke stovėjo pilko akmens suolai, kurių teišliko vienas. Rūmų fasadą puošia dvi eglės, parterį – gėlynai. Parkas turėjo kanalų ir tvenkinėlių sistemą., šiltnamį.

Lankymo dienos ir valandos: rugsėjo 26, 27, 29d. 10-15 val. Apie objektą pasakoja B. Lazaraitis. Registruotis iš anksto, tel.: 8 387 66372 (kviesti Giedrę Viščionytę).

Labanoro švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia ir varpinė, Švenčionių r.

Labanoro miestelio centre, ant Dumblės kranto stovi savito liaudiško stiliaus medinė Švč. M. Marijos gimimo bažnyčia su varpine. Manoma, kad pirmoji medinė bažnyčia šioje vietoje buvo pastatyta dar Vytauto laikais. Dabartinė bažnyčia statyta 1818-1820 m. klebono Jono Dargevičiaus iniciatyva. Šiek tiek vėliau už bažnyčią statyta varpinė, trijų į viršų mažėjančių tarpsnių, su piramidiniu stogu.

Bažnyčia halinė, trijų navų. Bažnyčios sienos suręstos iš tašytų rąstų - iš lauko ir vidaus apkaltos lentomis. Pastatas yra paprastų, liaudiškiems sakraliniams pastatams būdingų formų. Fasadų kompozicija turi klasicizmo bruožų. Pagrindinio fasado frontoną puošia langelis su spinduliais - Apvaizdos akis. Virš frontono kyla dvitarpsnis skarda apkaltas bokštas. Bažnyčios viduje viduriniąją navą nuo presbiterijos skiria trapecinė Triumfo arka. Yra keturi liaudiško klasicizmo formų altoriai: centrinis, du šoniniai - abiejų šoninių navų galuose ir vienas prienavyje.

Bažnyčioje yra 17 dailės vertybių, tarp kurių dėmesį patraukia dar 1675 m. Vyskupo vizitacijos akte minimas stebuklingas Švč. Dievo Motinos paveikslas su aptaisu (XVII a.), sėdinčio Kristaus skulptūra, 12 apaštalų atvaizdų, 6 žvakidės, vargonai.

Lankymo dienos ir valandos: rugsėjo 27, 28, 29 d. 10-15 val. Apie objektą pasakoja R. Leleiva. Registruotis iš anksto, tel.: 8 387 66372 (kviesti Giedrę Viščionytę).

Pavoverės Šv. Kazimiero bažnyčia, Švenčionių r.

Bažnyčią 1750 m. pastatė Ašmenos apskrities kalavijininkas Benediktas Soroka, o šios apskrities pulkininkas Leonas Soroka 1769 m. bažnyčią rekonstravo.

Bažnyčia medinė, liaudies architektūros formų, turi klasicizmo elementų, vienanavė, stačiakampio plano su bokšteliu. Prie pagrindinio įėjimo yra prienavis su laiptais į vargonų chorą. Abipus presbiterijos yra dvi stačiakampio plano zakristijos. Šventoriuje stovi medinė varpinė. Jo tvora akmenų mūro.

Bažnyčioje yra trys altoriai: neogotikinis didysis ir liaudiško klasicizmo formų šoniniai.

Lankymo dienos ir valandos: rugsėjo 27, 28, 29 d. 10- 15 val. Apie objektą pasakoja: T. Myško. Registruotis iš anksto, tel.: 8 387 66372 (kviesti Giedrę Viščionytę).

Akvieriškės piliakalnis, Akvieriškės k., Švenčionių r.

Piliakalnis įrengtas  atskiroje Strūnos ir bevardžio jos intako slėnių supamoje kalvoje, datuojamas I tūkstantmečiu prieš Kristų – I tūkstantmečio po Kristaus I puse.

Piliakalnis gynybinis, saugojęs nuo priešiškų svetimų genčių, 7 m. pločio , ant jo nemaža 50 x 20 m. dydžio aikštelė. Rytinėje papėdėje - senovės gyvenvietės liekanos.

Lankymo dienos ir valandos: rugsėjo 27, 28, 29 d. 10-15 val. Apie objektą pasakoja Giedrė Viščionytė, tel.: 8 387 66372.

Cirkliškis. Cirkliškio piliakalnis, Švenčionių r.

Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, kurią iš šiaurės rytų ir vakarų juosia Kūnos upelio ir Cirkliškio ežerėlio pelkėtas slėnis. Piliakalnio šlaitų aukštis 10- 11 m., viršuje 30x 20 m. ovali aikštelė, kuri apjuosta tvirtu 0,6 –1,2m. aukščio gynybiniu pylimu. Piliakalnis vėlyvo laikotarpio, I tūkst. po Kristaus pabaigos, II tūkst. pradžios. Pietrytinėje ir rytinėje papėdėse yra gyvenvietės liekanų.

Lankymo dienos ir valandos: 2007m. rugsėjo 27, 28, 29 d. 10-15 val. Apie objektą pasakoja  B. Lazaraitis. Registruotis iš anksto, tel.: 8 387 66372 (kviesti Giedrę Viščionytę).

Vandens malūnas. Naujo Strūnaičio k., Švenčionių r.

Malūnas pastatytas apie 1847 m. Meros upės šiauriniame krante. Pastatas priklausė Strūnaičio dvarui, kurį valdė Konstantinas Maslovskis. Malūną suprojektavo architektas Karolis Gregotavičius.

Romantizmo stiliaus pastatas išsiskiria savita langų puošyba, sienos - akmenų mūro, dekoruotos raudonomis plytomis. Pagrindinis fasadas asimetriškas, sienos plokštumoje yra rombų ornamentu  papuoštos durys. Cokolinio aukšto langai pusapskričiai, viršutinio aukšto –maži, apskriti, papuošti plytų spindulio ornamentu. Vidaus erdvė beveik vientisa, atitvertos tik dvi patalpos – malūnininko ir įrankių sandėlio.

Lankymo dienos ir valandos: rugsėjo 27, 28, 29 d. 10-15 val. Apie objektą pasakoja Giedrė Viščionytė, tel.: 8 387 66372.

 Cirkliškio dvaro sodyba, Švenčionių r.

 Darniai įkomponuotas į gamtinę aplinką Cirkliškio dvaro sodybos ansamblis sukurtas XIX a. pirmojoje pusėje, Domicelės Sekežinskaitės – Mostovskienės iniciatyva. Sodyba suplanuota nesudėtingai, racionaliai, gana laisvai. Rūmai, oficina, ledainė ir kiti pastatai supa reprezentacinę keturkampę zoną, o ūkio trobesiai laisvai išdėstyti prie kelių.

Cirkliškio dvarvietė XVI a. priklausė Goštautams. Po Barboros Radvilaitės, Stanislovo Goštauto žmonos, mirties 1551 m. dvaras atiteko Radviloms. XVIII a. Cirkliškį valdė Mostovskiai. Jiems įsikūrus Cirkliškyje, čia jau stovėjo prabangūs klasicistinio stiliaus rūmai su parku. Rūmai buvo pastatyti XVIII a. pabaigoje, spėjama, pagal L. Stuokos - Gucevičiaus projektą ir 1820-1823 m. Mostovskių rekonstruoti. 1887 m. Marijai Mostovskai ištekėjus už Jonušo Radvilos, dvaro ansamblis iki XX a. pradžios priklausė Radviloms. Pokario metais Cirkliškio dvaro ansamblis buvo paskelbtas respublikinės reikšmės architektūros paminklu. Dvaro pastatuose ir šalia pastatytuose naujuose korpusuose šiuo metu įsikūręs Švenčionių profesinio rengimo centro Cirkliškio skyrius.

Rūmų pastatas - vėlyvojo klasicizmo, kuriame labiausiai išsiskiria šešių dorėninių kolonų portikas be frontono. Į vakarus nuo rūmų yra apskrito plano su grakščiu bokšteliu ir smaile ledainė, pastatyta XIX a. pirmoje pusėje. Ledainės patalpa gerokai įleista į žemę, fasaduose išryškėja tik durys ir jų atžvilgiu simetriškai išdėstyti du arkiniai langai. Sodybos vakariniame pakraštyje išlikusi kalvė, netinkuoto akmenų mūro. Pagrindiniame pastato fasade yra platus portalas, kurį paryškina puskolonės, remiančios pusapskritę arką.

Lankymo dienos ir valandos: 2007m. rugsėjo 27, 28, 29 d. 10-15 val. Apie objektą pasakoja B. Lazaraitis. Registruotis iš anksto, tel.: 8 387 66372 (kviesti Giedrę Viščionytę).

Bruknynės vandens malūnas. Bruknynės k., Švenčionių r.

Brūknynės vandens malūnas stovi Kaltanėnų seniūnijos, Bruknynės (Borovkos) kaimo šiaurės vakarinėje dalyje, Šventos upės dešiniajame krante, lygiagrečiai su upe. Jį 1827 m. pastatė  Rusijos armijos pulkininkas dvarininkas Mordvinas. 1924 m. malūną nusipirko ir modernizavo Gubertas Taluntis.

Pastatas medinių apvalių rąstų, vieno aukšto, ilgo stačiakampio plano, pietiniame fasade išsiskiria aukštas mūro cokolis. Malūno rytinėje pusėje yra užtvanka su mediniu tiltu per upę.

Malūne išlikusi 35 AJ turbina, du mediniai krumpliaračiai. 1959 m. pastatyti nauji vandens praleidimo įrenginiai ir užtvanka.

Šiuo metu malūnas nenaudojamas.

Kaltanėnų Švč. Mergelės Marijos Angeliškosios bažnyčia. Kaltanėnai, Švenčionių r.

Kaltanėnų pranciškonams 1633 m. buvo paskirta 14 valakų žemės. Apie 1633 metus pastatyta ir bažnyčia bei vienuolynas. 1740 m. iškilo nauja medinė bažnyčia ir aštuoniakampė varpinė. Po kelių dešimtmečių pastatytas dviaukštis vienuolynas, gyvavęs vos pusę amžiaus. Po 1831 m. sukilimo Rusijos valdžia vienuolyną uždarė. Naująjį gyvavimo laikotarpį Kaltanėnų sakralinis ansamblis pradėjo jau XIX a. pradžioje, kuomet architektas Antonas Filipovičius-Dubovnikas parengė vienuolyno perstatymo į bažnyčią projektą.

Dabartinė bažnyčia statyta 1909 m. Tai ryškiausias Kaltanėnų miestelio akcentas. Bažnyčios statybai panaudota tie patys XVIII a. viduryje pastatyto ir XIX a. apleisto mūrinio vienuolyno likučiai.

Bažnyčia plytų mūro, neogotikinė, stačiakampio plano, vienabokštė, trinavė, ją juosia metalinė tvora su mūriniais stulpais.

Bažnyčioje yra saugomi paminkliniai dailės kūriniai: du mediniai vėlyvojo baroko stiliaus XVIII a. altoriai su skulptūromis ir du puošnūs liturginiai rūbai, kuriuos vilkėdavo diakonai - dalmatikos.

Kaltanėnų dvaro svirnas. Kaltanėnai, Švenčionių r.

Kaltanėnų dvaro svirnas pastatytas apie 1838 m., dvarą valdant 1831 m. sukilimo dalyviams Juozui ir Kazimierui  Lopacinskiams.

Tai XIX a. I pusės liaudies architektūros pastatas, turintis klasicizmo bruožų. Svirnas tašytų pušinių rastų, dviejų aukštų su dviejų aukštų priesvirniu, kurį laiko 10 vienodais tarpais išdėstytų lieknų stulpų. Pagrindinis fasadas raiškios ritmiškos kompozicijos, darnių proporcijų.

Svirnas yra apie 0,5 km į vakarus nuo Kaltanėnų miestelio, prie kelio į Kaltanėnų geležinkelio stotį, parko pakraštyje.

Ukmergės r.

 Kurėnų II dvaras, Kurėnų k., Ukmergės r.

Dvaro sodyba yra Ukmergės rajono Vidiškių seniūnijos Kurėnų kaime. Objekto architektūrinė, statybinė, eksploatacinė visuma formavosi XIX a. pirmoje pusėje – XX a. pirmoje pusėje. Kompleksas užima 12,6 ha plotą, kurį sudaro rūmai, klėtis, tvartas, jauja. Taip pat išlikęs parkas su įspūdinga liepų alėja. 1783 m. dvarą Trakų vaivadijos taurininkas Andrius Gintautas už skolas pardavė Jonui Kozakovskiui, Lydos stalininkui ir jo žmonai Pranciškai mergautine pavarde Merfel. XIX a. viduryje Kurėnų dvarą valdė  Karolis Kozakovskis (1806-1871), Juozapo Kozakovskio (Ukmergės paprefekto)  sūnus. K. Kozakovskis buvo labai apsišvietęs, mėgęs pažangą dvarininkas, ūkiu rūpinosi jo žmona Klementina. Iš šio dvaro kilusi vieno iškiliausių XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Lietuvos atgimimo istorinių asmenybių, tautinio atgimimo žadintojų, lietuviškos spaudos leidėjų – Petro Vileišio žmona Ona Kasakauskaitė (1879-1954). Antrojo pasaulinio karo metais dvaro statiniai smarkiai nukentėjo. Po karo dvare buvo įkurdinta  žemės ūkio mechanizacijos mokykla. Kurėnų II dvarą 2006 m. nupirko įmonė „Geras medis“.

Šiuo metu rengiami dvaro istoriniai tyrimai, restauravimo ir pritaikymo techninė dokumentacija. Dvarą ketinama pritaikyti kultūrino turizmo reikmėms.

 Taujėnų dvaras, Taujėnų mstl., Ukmergės r.

Pirmos žinios apie dvarą siekia 1595 m., kai Vaitiekus Radiminskis užstatė medinius dvarelio namus Simanui Jonaičiui. Vėlesni dvaro savininkai buvo: Ploniauskiai, Manharsai, Masalskiai. 1669 m. Halškai Masalskaitei ištekėjus už Bonifaco Paco, Taujėnai perėjo pastarajai giminei. Kiek vėliau savininkai buvo Epereišai, Radvilos. 1790 m. Taujėnus nupirko Benediktas Marikonis, jam mirus, dvaras vėl grįžo Radviloms. Radvilų nuosavybe rūmai buvo iki 1939 m. Paskutiniuoju savininku buvo Konstantinas Radvila (jaunesnysis).

Klasicistinio stiliaus rūmus Taujėnuose pastatė Benediktas Marikonis: dvarą projektavo italų architektas, pradėjęs statyti 1795-1797 m., baigęs 1802 m. Rūmuose buvo saugomi Radvilų šeimos archyviniai dokumentai, siekiantys XVI a., biblioteka, gausi paveikslų ir skulptūrų kolekcija, senovinio porceliano, krištolo, stiklo rinkiniai. Angliško stiliaus parkas buvo užveistas anksčiau nei pastatyti naujieni rūmai. Parke buvo 4 tvenkiniai, topolių, liepų alėjos, daug retų medžių.  

Nuo 1939 m. rūmai buvo Žemės banko žinioje, o po 1945 m. rūmų pastatai buvo naudojami tarybinio ūkio reikmėms. 1993 m. Taujėnų dvarą įsigijo UAB „Taujėnų dvaras“ verslininkas Ričardas Stackevičius.

Šiuo metu dvaro rūmai prikeliami naujam gyvenimui ir bus pritaikyti šiuolaikinio verslo reikmėms: poilsiui, turizmui.

Užugirio (Prezidento A. Smetonos) dvaras. Užulėnio k., Ukmergės r.

Užugirio Prezidento A. Smetonos dvaro sodyba įkurta Lėno ežero pietrytiniame krante.

Dvaro rūmus pagal architekto F. Vizbaro projektą 1935-1937 m. pasistatė Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Buvusį palivarką jis gavo kaip tautininkų dovaną savo 60-mečio proga. Šalia rūmų buvo įkurtas nedidelis mišraus stiliaus parkas su geometrinio išplanavimo rūmų teritorija ir šalia ežero prisiglaudusia peizažine dalimi. Link rūmų veda puošni karpotųjų beržų alėja.

Dvaro rūmai sudėtingo plano, tarpukario reprezentacinės architektūros stiliaus, mūriniai, tinkuoti. Kiti dvaro statiniai, taip pat gerai išsilaikę, suteikia išsamų tarpukario dvaro vaizdą. Statinius supa parko ir sodo medžiai.

Po Antrojo pasaulinio karo dvaras buvo pritaikytas tarybinio ūkio reikmėms, o rūmai atiduoti narkologinei ligoninei.

Šiuo metu dvaras priklauso Sveikatos ministerijai ir yra nenaudojamas.

Siesikų dvaras. Daugailių k., Ukmergės r.

Siesikų dvaro rūmai pastatyti XVI a. pradžioje ant Siesikų ežero kranto. Pagrindiniu jo fundatoriumi buvo Gabrielius Daumantas – Siesickis. Dviejų aukštų rūmų – pilies kampuose stovėjo cilindriniai bokštai. 1736 m. rūmai, kaip Marcijanos Siesickaitės kraitis, atiteko kunigaikščiui Mykolui Radvilai. 1745 m. Siesikų dvarą nupirko Konstantinas Daugėla. Daugėlų giminės nuosavybe išliko iki 1940 m. Visų kartų Daugėlos buvo menininkai ir kolekcionieriai. Jų dėka rūmuose sukaupti turtingi meno kūrinių rinkiniai, rankraščiai, numizmatikos, porceliano, sidabro dirbinių, archeologinė ir ginklų kolekcijos, biblioteka. Archyvai ir meno kolekcijos dingo. Pirmojo pasaulinio karo metu, likę vertingi daiktai buvo išgrobstyti ar išvežti po 1940 m. sovietizacijos. Po Antrojo pasaulinio karo apgriauti rūmai atiteko tarybiniam ūkiui, atidaryta mokykla. Mokykla veikė iki 1952 m. Vėliau rūmuose buvo ūkio kontora, sandėliai. Dabar dvaras yra išnuomotas 99 metams, ir verslininkas A. Matulaitis įsipareigojo atstatyti, restauruoti istoriškai vertingus Siesikų dvaro rūmus ir dvaro ūkinius pastatus.

 Leonpolio dvaras – Leonpolio k., Deltuvos sen. ,Ukmergės r.

Leonpolio dvaro rūmai stovi apie 4 km į pietvakarius nuo Ukmergės, dešiniajame Šventosios krante. Žemės jau nuo XVI a. priklausė Daumantų-Siesickių giminei. Kai valdos perėjo Radviloms, čia buvo pastatyti rūmai. Tai buvo vienaaukštis pastatas su aukštais pusrūsiais, kvadratinės formos. Viename sparne buvo gyvenamosios, kitame – tarnų ir ūkio patalpos. Rūmų kiemas aptvertas mūrine tvora, turėjusia gynybinės sienos požymių. 1799 m. ir 1800 m. Leonpolis buvo įkeistas Mykolui – Juozui Tiškevičiui. 1846 m. grafas Tiškevičius sudarė rūmų atnaujinimo sąmatą. 1849 m. rūmai baigti rekonstruoti. Tuo metu suformuota jų planinė struktūra išliko iki mūsų dienų. Iki 1869 m. perstatyti ir ūkio pastatai. 1908 m. dvaro rūmų kompleksą pasidalino Tiškevičių vaikai. 1912 m. dvaras parduodamas Taidai Radvilaitei. Po 1922-ųjų žemės reformos Radvilos nesugebėjo išlaikyti dvaro ir pardavė jį medicinos daktarui Mykolui Deveniui. Dvare buvo įkurtas pavyzdinis ūkis, veikė spirito gamykla, garinė pieninė. Pokario metais dvare buvo pradinė mokykla ir biblioteka.Atkūrus Nepriklausomybęnuosavybės teisės į dvarą atgavo Dalia Devenytė – Bobelienė. 1999 m. atliktas dvaro remontas, likviduota avarinė būklė. 2005 m. pabaigoje dvarą nupirkto UAB „Timber pack“. Šiuo metu rengiami dvaro tyrimai, restauravimo ir pritaikymo techninė dokumentacija. Dvarą ketinama pritaikyti turizmo reikmėms.

Vilnius

Kairėnų dvaras, Kairėnų g., Vilnius

Kairėnų dvaras šiuo metu yra dabartinio VU botanikos sodo erdvėje. Pirmojo Kairėnų dvaro ansamblio kūrėjai – Isaikovskių giminė, valdžiusi Kairėnus XVII a. Jų laikais susiformavo renesansinė dvaro sodyba – rūmų ir ūkinių pastatų ansamblis. Vėliau dvarą valdė  Sapiegos, kurie 1759 m. pardavė Kairėnus didikams Lapacinskiams. Dvaro ansamblis buvo atnaujintas: rekonstruoti dvaro rūmai, perplanuotas parkas, atnaujinta parko vandens kanalų ir tvenkinių sistema. Po XVIII a. pabaigoje dvarą nusiaubusio gaisro, XIX a. pradžioje jo savininkė D. Marikonytė-Lapacinskienė pastatė naujus medinius vieno aukšto rūmus, tapusius Vilniaus kultūrinio elito susibūrimų vieta. 1870 m. dvarą nusipirko grafas Juozapas Tiškevičius ir vietoje keletą amžių čia veikusio, tačiau nuostolingu tapusio popieriaus fabriko įkūrė vinių fabriką. 1899 m. dvarą įsigijo pirkliai Stolypinai. I Pasaulinio karo metais dvarą smarkiai sugriovė, 1933-1974 m. čia veikė psichoneurologijos ligoninė. 1974 m. dvaras perduotas Vilniaus universitetui, čia įkurtas botanikos sodas, atnaujintas ir nuolat prižiūrimas dvaro parkas. Pastaraisiais metais restauruoti dvaro rūmai, yra išlikusių ir kitų pastatų – vandens malūnas, ledainė, arklidės.

Kairėnų dvarą galima pasiekti važiuojant automobiliu Plytinės gatve, jungiančia Studentų miestelį ir Naują Vilnią.  Įvažiavimas į VU Botanikos sodą yra Kairėnų ir Plytinės gatvių sankryžoje( ten stovi medinis kryžius).

Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra bazilika, Katedros a. 1, Vilnius

Tai svarbiausia Lietuvos katalikų šventovė, iškilusi ant XIII – XIV a. mūrų liekanų. Jos kriptoje nutapyta viena seniausių XIV a. pabaigos – XV a. freskų -   Nukryžiavimo scena - mena Lietuvos krikštą 1387 metais. Karališkajame mauzoliejuje yra palaidoti: Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras Jogailaitis, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto žmonos – karalienės Elžbieta Habsburgaitė ir Barbora Radvilaitė, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Vazos širdis. XVII a. pirmoje pusėje prie Arkikatedros pristatytoje barokinėje Šv. Kazimiero koplyčioje yra sidabrinis sarkofagas su karalaičio šventojo Kazimiero palaikais. XVIII a. pabaigoje žymaus architekto Lauryno Gucevičiaus perprojektuota Arkikatedra bazilika įgavo klasicizmo stiliaus formas.     

Aukštutinė pilis, Arsenalo g. 5, Vilnius

Aukštutinė pilis, kurią juosė mūro siena su trimis galingais bokštais, XIII – XV a. buvo svarbus Lietuvos politinis ir administracinis centras. XVII a. karuose su Rusija nuniokota ir apleista pilis pamažu virto griuvėsiais. Kai Lietuva buvo prijungta prie carinės Rusijos, pilių teritorija tapo karine tvirtove. 1816 – 1817 m. architektas Žozefas Pusjė (Joseph Poussier) konservavo pilies mūrus ir bokštus, sutvirtino slenkantį Pilies kalną. Iki šiandien yra išlikusios gynybinės sienos, rūmų ir pietinio bokšto liekanos, vakarinis pilies bokštas, vadinamas Gedimino pilimi.

Trijų kryžių (Plikasis) kalnas, Vilnius

XIV – XV a. rašytiniai šaltiniai ir archeologų radiniai bei istorikai teigia, kad ant Vilniaus piliakalnio, vad. Kreivuoju kalnu, Plikuoju kalnu ar Trijų kryžių kalnu, kadaise stovėjo įtvirtinta medinė Kreivoji pilis. Ji 1390 m. buvo kryžiuočių sudeginta ir daugiau nebeatstatyta. Pilies apgultis truko porą savaičių, o tai rodo, jog ji, nors ir medinė, tačiau buvo tvirta, nenusileido mūrinėms Europos pilims. Kronikos mini, jog ją šturmuojant žuvo 1000 gynėjų, tarp kurių buvo ir Jogailos brolis Karigaila. XVII –XVIII a. ši vietovė buvo vadinama Plikaisiais kalnais. Vienas iš jų dar turi ir kitą pavadinimą - Trijų kryžių. Legenda pasakoja, kad kalne buvo pagonių nukankinti septyni pranciškonų vienuoliai. Jiems atminti ant kalno buvo pastatyti trys mediniai kryžiai. 1916 m. pagal architekto Antano Vivulskio projektą buvo pastatytas gelžbetoninis paminklas – trys kryžiai ant cokolio. 1950 m. sovietinės valdžios įsakymu paminklas buvo susprogdintas, o jo liekanos užkastos. 1988 m. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio ir Lietuvos kultūros fondo iniciatyva Lietuvos vyriausybė nutarė paminklą atstatyti.

Kreivoji pilis turėjusi ir iki šių dienų išlikusius papilius: dab. Bekešo kalną, Gedimino kapo kalną ir Stalo kalną. Teritorijos plotas 33,87 ha.

Bekešo kalvoje 1580 m. buvo palaidotas Lietuvos ir Lenkijos valstybės karo vadas, vengrų didikas, Kasparas Bekešas (1520 – 1579). Dėl savo tikėjimo (buvo arijonas) Bekešas buvo palaidotas ne katalikų kapinėse, o atskirai, ant kalno, vėliau pavadinto jo vardu. Jam buvo pastatytas paminklas - aštuoniakampis, maždaug dvidešimties metrų aukščio bokštelis. XIX a. Vilnios vandenys nuolat graužė kalno šlaitą kol, galiausiai, jį paplovė ir bokštelis nugarmėjo į upę. 

Gedimino kapo kalnas – tai aukštas, apvalus stačiais šlaitais kalnas. Jo viršūnėje yra lygi aikštelė, kurioje iš akmenų sudėtas aukuras. Archeologinių kasinėjimų metu čia aptiktos tik nedidelės XII – XIII a. gyvenvietės liekanos.

Stalo kalno viršuje yra netaisyklingo keturkampio formos aikštelė. 1995 m. kalne atlikti archeologiniai kasinėjimai, kurių metu buvo rasta keramikos.

Vilniaus gynybinė siena, Bokšto g. 20/18, Vilnius

Vilniaus gynybinė siena pastatyta 1503 – 1522 m. Viduramžių miestą juosusi apie 3,2 km ilgio ir 6 m aukščio siena yra vėlyvosios gotikos statinys, turintis renesanso bruožų. Šiaurės pusėje miesto siena jungėsi su pilių gynybine sistema. Sienoje buvo 9 vartai ir 3 artilerijos bokštai, iš kurių tėra išlikę Medininkų arba Aušros vartai. Vienas iš bokštų XVII a. buvo rekonstruotas į Bastėją.

Vilniaus gynybinė siena, lyginant su visa Europa, buvo pastatyta vėlai ir neatliko tokio svarbaus gynybinio vaidmens kaip viduramžių Vakarų Europos miestų gynybinės sienos. Ji tegalėjo apsaugoti nuo plėšikavimo, dalinai kontroliuoti vykimą ir išvykimą iš miesto, tačiau to meto pabūklų griaunamosios jėgos jokiu būdu nebūtų atlaikiusi. 1799 m., LDK jau esant Rusijos Imperijoje, caro įsakymu miesto sienos buvo nugriautos kaip atgyvena ir trukdis miesto plėtrai. Griovimo darbai buvo vykdomi 1800 – 1803 m. rangovų, plytos panaudotos kitoms statyboms.

Šiandien gynybinių įtvirtinimų liekanos yra Vilniaus senamiesčio, įtraukto į UNESCO Pasaulio gamtos ir kultūros paveldo sąrašą,  urbanistinio audinio formantė, viduramžių miesto riba, žyminti  XVI a. Vilniaus kontūrą.

Sudėtingiau rekonstruoti pačias sienas ir jos vartų išvaizdą. Daugiausia gelbsti XVIII a. pabaigos dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus akvarelės, užfiksavusios ne vienus vartus bei Žemutinės pilies griuvėsius.

Bankas. Gedimino pr. 6, Vilnius

Vilniaus Žemės banko rūmai buvo pastatyti 1889 – 1891 m. Žemės banką įsteigė pažangios orientacijos vietiniai dvarininkai (Juozapas Montvila ir kiti), įveikę valstybinį finansų monopolį. Rūmų projektui buvo paskelbtas pirmasis žinomas architektūros konkursas Vilniuje. Jo rezultatus 1889 m. komentavo Varšuvoje leistas žurnalas „Przegląd techniczny“, pranešdamas, jog projektus pateikė 17 dalyvių, piniginę premiją (300 rublių) laimėjo banko architektas Vincentas Gorskis. Tame pačiame pastate įsikūrė ir Vilniaus privatus komercinis bankas.

Banko architektūra solidi ir kartu taupi. Pro sukamas duris patenkama į kvadratinį vestibiulį su dvipusiais marmuro laiptais, iš cokolio vedančiais į pirmąjį aukštą. Antrajame aukšte – pailgas holas, apšviestas iš viršaus per stoglangius, jungiantis dvi banko operacijų sales. Fasadai saikingų neorenesanso formų, artimų lokiškajam istorizmui. Funkcinis ir meninis Žemės banko rūmų sprendimas prilygsta europiniams pavyzdžiams, nors dydžiu statinys ir kuklesnis.

Per pirmąjį pasaulinį karą Vilniaus Žemės bankas evakavosi į Peterburgą. Po karo susidarė ypač sunki situacija, kai buvusią banko veiklos teritoriją pasidalino Lenkija, Rusija, Lietuva, Latvija ir Estija. Vilniaus Žemės bankui perėjus Lenkijos žinion, buvo pakeisti įstatai.

Dabar čia veikia Lietuvos bankas.

Banko pastatas. Gedimino pr. 14, Vilnius

Vieta, kur stovi rūmai, praeityje priklausė plačiai Radvilų jurisdikai. XIX a. pradžios planai šios vietos pastatų nežymi, nors jurisdika buvo suskirstyta į kelių savininkų valdomus sklypus. XIX a. 4 – ame dešimtmetyje per šiuos sklypus nutiestas Jurgio (dab. Gedimino) prospektas. 1921 m. sklypas priklausė grafui S. Grabovskiui, jame buvo įrengtos medinės mineralinio vandens parduotuvėlės, fotografavimo paviljonas. 1936 m. sklypą įsigijo Lenkijos krašto ūkio banko Vilniaus skyrius.

Pagal Varšuvos architektų J. Pankovskio ir S. Galenkovskio 1936 m. projektą buvo pastatyti Lenkų krašto ūkio banko Vilniaus skyriaus pastatas. Banko rūmai - funkcionalizmo ir konstruktyvizmo stilių pastatas. Rūmai plytų mūro, tinkuoti, pagrindinis šiaurės fasadas apdailintas gelsvo Kelcų smiltainio plokštėmis. Pagrindinį įėjimą pabrėžia įlenkta siena su horeljefine sėdinčios ant sulenktų kojų moters figūra, simbolizuojančia darbą ir gerovę.

Autentiškas interjeras didžiąja dalimi rekonstruotas pokaryje, išlaikant atskirus autentiškus elementus: teraco grindis pirmame aukšte, laiptines, pirmo aukšto kolonas su dirbtinio marmuro apdaila.

Banko rūmai. Gedimino pr. 3, Vilnius

Valstybinio banko rūmai – ištaigingiausi iš visų iki Pirmojo pasaulinio karo Vilniuje statytų bankų. 1905 m. juos suprojektavo Michailas Prozorovas, kosmopolitinės moderno krypties šalininkas. Bankas buvo statomas 1906 – 1909 m. Banko operacijų salės perdangai jis pritaikė iki tol Vilniuje nenaudotą elipsinio skersmens gelžbetoninį skliautą, kuriuo be papildomų atramų perdengė 440 m²  erdvę.

Tiek rūmų išorėje, tiek viduje architektas siekė sulydyti klasicizmo ir įnoringos ankstyvojo periodo secesijos formas. Pagrindinis fasadas griežtai simetriškas, su akcentuotomis centro ir kraštų ašimis. Klasicistinė fasado struktūra bei formos paveiktos secesinio impulso, kuris teikia sodrumo ir unikalumo visoms detalėms, pradedant žema metaline tvorele prie pastato, baigiant neįprastais kolonų kapiteliais, kuriuose stilizuoti augaliniai motyvai. Augalinis dekoras pasikartoja salės piliastruose ir skliautų juostose, jį papildo horeljefinės moterų galvutės, lanksčių linijų salės durų piešinys. Interjero turtingumą pabrėžia šilto kolorito polichromija (kelių atspalvių ochros, auksuotos dekoro detalės).

Viešbutis, vad. Jurgio, Žoržo, Vilniaus vardais. Gedimino pr. 20, Vilnius

Tai pirmasis daugiafunkcinio pobūdžio viešbutis (su restoranu, šokių sale) Vilniuje. Pastatytas 1892 – 1895 m. pagal architekto F. Rastvorovskio projektą istorizmo stiliuje, pastatas priklausė grafui F. Rastvorovskiui ir dvarininkui A. Labanovskiui. Pagal projektą tik dešinioji pastato dalis tarnavo viešbučiui, o kairėje pastato dalyje buvo visuomeninės paskirties patalpos: pirmame aukšte buvo įrengtos parduotuvės, vaistinė, laiptai nuo Jogailos g. pusės (iki 1946 m.), o viršutiniuose aukštuose buvo savininkų grafų Rastvorovskių reprezentacinės patalpos. Viešbutis iki 1940 m. vadintas Jurgio (Georgijaus), Žoržo, pokaryje – Vilniaus vardu. Po karo viešbutis degė, autentiškos išliko tik pagrindinių fasadų kapitalinės sienos, todėl buvo naujai perdirbtas interjeras, įrengta nauja centrinė laiptinė, panaikinta ir perdengta dviaukštė salė.

Štralio kavinės – Raudonoji (Gedimino pr. 8/Totorių g. 2), Žalioji (Gedimino pr. 22), Baltoji (Pilies g. 26)

Vilniuje didumu išsiskyrė net trys Štraliai. Ištaigingiausia iš jų buvo „Raudonasis Štralis“ Gedimino prospekto ir Totorių gatvių kampinio namo pirmame aukšte (Gedimino pr. 8/Totorių g. 2). Bufetas buvo aprūpintas visokiausiais skanėstais, erdvi, didžiulė, pailga salė, kėdės minkštos, apmuštos raudonu pliušu. Tvora, skirianti kavinę nuo gatvės, atrodė gerokai apšepusi ir su prašmatniu žiemos kavinės vidumi nesiderino, užtat derinosi su vasaros kavinės savotišku romantizmu: po nedideliais vaismedžiais stovėjo keliasdešimt iš paprastų, nedažytų lentų sukaltų staliukų, prie kurių įlindę į žemę riogsojo iš beržo šakų pinti foteliai. Ne kur kitur, tik šioje kavinėje, užsimegzdavo pažintys, romanai, kurie neretai baigdavosi kalvinų kirchėje arba gyvenimu susidėjus, kaip tuomet buvo sakoma – „na słowo honoru“.

Toje pačioje gatvėje buvo įsikūręs „Žaliasis Štralis“ (Gedimino pr. 22), jame taip pat buvo erdvi didžiulė salė su gausiai aprūpintu bufetu. Sienos nudažytos žalsva spalva – pagal ją ir pavadinta kavinė. Daugumą svečių sudarė vyrai, dažniausiai pagyvenę: tai buvo pirkliai, prekybininkai, kurie ramioje aplinkoje aptardavo verslo reikalus. Be to, į „Žalią Štralį“ vyrus traukė moterų orkestras. Grojo įvairiais instrumentais 7 jaunos moterys: dirigentė vidury, šalimais po tris. Visos dėvėjo ilgas baltas sukneles ir grodamos visada stovėjo vienoje eilėje. Iš tolo atrodė lyg septynios žvakės.

XIX a. pabaigoje pastatą Pilies g. 26 nusipirko pirklys K. Štralis. Jo iniciatyva pastatas buvo rekonstruotas pagal architekto A. Polozovo projektą: pakeistas planas, perdangos, fasadas. Rekonstrukcija baigta 1895 m. XX a. pradžioje pirmame aukšte veikė tuo metu garsi Baltojo Štralio kavinė. Nuo kavinės pavadinimo namas pradėtas vadinti Štralio vardu, nors nuo 1911 m. jo savininke buvo A. Kusoje ir jos įpėdiniai.

Namo planas netaisyklingos kampinės formos. Fasadai neorenesansiški, simetriški, horizontaliai suskaidyti tarp aukštų. Architektūrinį dekorą papildo skulptūros. Neobarokinės metalinės grotelės dengia pirmojo aukšto vitrinų langus ir duris bei įvažiavimo angą.

Vilniaus r.

Buivydų piliakalnis. Buivydų k., Vilniaus r.

Šis piliakalnis I tūkstantmetyje – II tūkstantmečio pradžioje kartu su netoliese esančiu Bradeliškių piliakalniu sudarė bendrą gynybinę sistemą. Buivydų piliakalnį iš trijų pusių supa upelio slėnio daubos, apaugusios šimtamečiais ąžuolais, o nuo gretimų aukštumų jį skiria du grioviai ir pylimai. Į pietus nuo piliakalnio yra išlikusios senovės gyvenvietės liekanos. Piliakalnis ir greta esanti gyvenvietė kol kas nėra tyrinėti archeologų.

Bradeliškių piliakalnis, vad. Pakilta. Bradeliškių k., Vilniaus r.

Bradeliškių piliakalnis vietos žmonių vadinamas Pakilta. Piliakalnis įrengtas natūralioje Dūkštos krantų kalvoje, papildomai ją įtvirtinant. Tą liudytų ir vardas Pakilta, nes greičiausiai teko kalvą aukštinti ir platinti privežant grunto – „pakeliant“. Šią kalvą juosia Dūkšta, tik pietrytinėje pusėje piliakalnis siekia gretimą aukštumą, kur buvo iškasti gynybiniai grioviai ir supilti pylimai. Sraunioji upelė ne kartą yra paplovusi piliakalnio šlaitus, dėl to jo aikštelė šiuo metu yra žymiai mažesnė.    

Piliakalnis yra tyrinėtas archeologų, kurie seniausiame kultūriniame sluoksnyje aptiko brūkšniuotosios keramikos ir gyvenamų būstų liekanų iš I tūkst. pr. Kr. pabaigos. Seniausi piliakalnyje statyti namai buvo pašiūrės, kurių sienos išpintos šakomis ir ištinkuotos moliu. Vėlesniuose sluoksniuose aptikti namai jau buvo panašūs į iš rąstų pastatytas dūmines pirkias. V – VII a. piliakalnis naudotas kaip slėptuvė nuo priešų, o žmonės gyveno netoliese esančiuose kaimeliuose. 

Kuriantis Lietuvos valstybei ir sustiprėjus priešų antpuoliams, Pakilta tapo piliakalnio papiliu. Buivydų piliakalnyje tuo metu buvo stipriai įtvirtinta kunigaikščio pilis, kurią saugojo ir aprūpino mažiau įtvirtintame Bradeliškių piliakalnyje įsikūrę kariai ir amatininkai.

Karmazinų piliakalnis, vad. Viršupiu. Karmazinų k., Vilniaus r.

Tai nedidelis piliakalnis, todėl manoma, kad jis nebuvo nuolat apgyvendintas, o naudotas kaip slėptuvė gelbėtis nuo užpuolusių priešų. Piliakalnio papėdėje, 2 ha plote yra papėdės gyvenvietė. Per archeologinius tyrinėjimus joje buvo rastas iki 45 cm storio kultūrinis sluoksnis su moliniais verstukais, grublėta, gludinta ir lygiasiene keramika.

Archeologų manymu, Karmazinų piliakalnis nuo VI a. prarado gynybinę funkciją ir tapo šventviete – alkakalniu, kuriame vykdavo apeigos dievų garbei. Aplinkiniai žmonės pasakoja apie čia buvusią pagonių šventovę, akmeninį stabą, užkastą auksą.

Bradeliškių vandens malūnas. Bradeliškių k., Vilniaus r.

Bradeliškių vandens malūnas, kaip manoma, pastatytas XX amžiaus 1-ame dešimtmetyje. Tai savito plano ir tūrių, gražus dviaukštis pastatas su rūsiu.

Siauresnėje namo dalyje gyveno malūnininkas, kita dalis buvo skirta gamybai su krumpliaračių sistema rūsyje (šiuo metu įrenginiai, deja, jau sunaikinti).

Sovietmečiu čia veikė poilsio bazė. 

Šv. Onos ir Bernardinų (Šv. Pranciškaus Asyžiečio) bažnyčių ansamblis. Maironio g. 8, 10, Vilnius

Šv. Onos bažnyčia - žymiausias ir meniškiausias vėlyvosios gotikos pastatas Lietuvoje, statyta apie 1495-1501 m. Bažnyčia pastatyta panaudojant 33 rūšių profilines plytas. Nė vienas gotikinis pastatas neprilygsta jai plastiškumu ir dekoratyvinių detalių turtingumu, žaisminga ir savita kompozicija. Ši vienanavė bažnyčia yra nuostabiai grakšti, jos pagrindiniame fasade dominuoja vertikalūs elementai, sudarantys kilimo aukštyn įspūdį.

Bernardinų (Šv.Pranciškaus Asyžiečio) bažnyčia ir vienuolynas pradėti statyti XV a. pabaigoje. Pastato išorė nuo 1581 m. beveik nepakito, bažnyčios interjeras rekonstruotas XVIII a. 

Bažnyčia yra vienas didžiausių vėlyvosios gotikos sakralinių pastatų ansamblis Lietuvoje. Gotikiniai bruožai - aukšti smailiaarkiai langai tinkuotose nišose, kontraforsai, pleištinių arkų motyvai, originaliai dekoruota aštuoniakampė varpinė ir kampiniai bokšteliai. XVI a. pradžioje išmūrijus miesto gynybinę sieną, bažnyčia ir vienuolynas buvo įjungti į bendrą fortifikacijų sistemą. XVI a. po gaisro sumūryti kryžminiai, krištoliniai ir žvaigždiniai skliautai, vienuolynas išpuoštas freskomis. Po XVI-XVII a. perstatinėjimų bažnyčioje matomi renesanso ir baroko stiliaus bruožai: banguoto kontūro renesansinis frontonas, antkapiniai paminklai, barokiniai altoriai, sakykla, vargonų choras. Šiuo metu bažnyčia restauruojama.

Šv. Onos ir Bernardinų (Šv.Pranciškaus Asyžiečio) bažnyčių ansamblį iš rytų ir pietų pusės juosia Vilnelė, o iš vakarų - Maironio gatvė. Iš šiaurinės pusės prie Bernardinų bažnyčios prigludę vienuolyno korpusai su uždarais kiemais, o tarp vienuolyno ir Vilnelės – buvę Bernardinų sodai (dabar – Sereikiškių parkas). 

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Pranciškonų – konventualų) bažnyčia. Trakų g. 9/1, Vilnius

Bažnyčia pradėta statyti apie 1386 m. miesto pakraštyje prie svarbaus kelio į Trakus. Jos statyba su pertraukomis tęsėsi ilgą laiką ir buvo užbaigta tik trečiajame XV a. dešimtmetyje. Pranciškonams buvo įprasta statyti dideles ir talpias bažnyčias, kuriose turėjo tilpti gausios miestiečių, susirinkusių pasiklausyti pamokslų, minios. Kaip ir dauguma ordino bažnyčių, pastaroji stovėjo erdviame šventoriuje, apsuptame kapinių, buvo paprastos, kuklios architektūros, tačiau didelė ir talpi: tai buvo trinavis, keturių travėjų ilgio kulto pastatas, dukart platesnę už šonines vidurinę navą pratęsė ilga ir aukšta presbiterija su trisiene apside, kurios kampai paremti dviejų pakopų kontraforsais. Ilgoje presbiterijoje, kartais vadintoje choru, stovėjo vienuolių stalės - suolai, skirti melstis vienuoliams, idant pamaldų metu nereikėtų sėdėti kartu su pasauliečiais.

Iš XV a. pradžios ir XVI a. laikotarpių statybos išliko įspūdingas gotikinis bažnyčios portalas, krištoliniai skliautai pietinėje navoje, šiaurės vakarų kampe išmūrytas apvalus gotikinis bokštelis. Bažnyčios sienos puoštos juodų klinkerinių plytų raštu. XVIII a. atlikta barokinė pastato rekonstrukcija. Nuo tada bažnyčia įgijo naują frontoną ir piliastrus.

Bažnyčios fasadų architektūroje, nepaisant vėlesnių rekonstrukcijų, išlikę nemažai gotikos elementų: pagrindinio fasado kampus remia žemi kontraforsai, centre - profiliuotų plytų apvadu dekoruotas portalas, šonines navų sienas skaido aukšti smailiaarkiai langai. Iš bažnyčios į vienuolyną kadaise buvo galima patekti per koridorių pietinėje šoninės navos sienoje. Vienuolynų greičiausiai sudarė keturi korpusai, supę uždarą kvadrato plano vidinį kiemą, vadintą kluatru.

1998 m. bažnyčia grąžinta vienuoliams pranciškonams konventualams. 2005 m. restauruotas Šv. Lauryno koplyčios gotikinis XVI a. plytų mūro fasadas, atstatyti koplyčios diagonaliniai kontraforsai, atidengta ir restauruota XVIII a. koplyčios fasado sieninė tapyba.

Šv. Mikalojaus bažnyčia. Šv. Mikalojaus g. 4, Vilnius

Šv. Mikalojaus bažnyčia pirmą kartą paminėta 1387 m. Jogailos privilegijoje Vilniaus vyskupui. Bažnyčia - vienas seniausių Lietuvoje išlikusių gotikinių sakralinių pastatų, išmūryta dar prieš Lietuvos krikštą Gedimino laikais į Lietuvą pakviestiems pranciškonų vienuoliams, Hanzos sąjungos miestų amatininkams ir pirkliams.

Jos architektūroje ryškėja pamažu įsisavinamos gotikos tradicijos: nedidelėms Vokietijoje, Lenkijoje, Čekijoje dažnoms brandžiosios plytų gotikos stiliaus bažnyčioms būdingas planas (neaukšta, beveik kvadrato plano navų dalis su trimis portalais ir siauresne bei žemesne už ją presbiterija, užbaigta trisiene apside), gotikai būdingas stambių ryškiai raudonų, gelsvų ir rusvų plytų mūras bei gotikinis plytų rišimas, navų ir presbiterijos sienas remiantys kontraforsai. Bažnyčios pagrindiniame fasade dominuoja aukštas laiptuotas frontonas ir gotikinis portalas.

Interjere ryškios XVI a. pradžios vėlyvosios gotikos formos. Bažnyčios skliautai žvaigždiniai ir tinkliniai. Po XVIII a. rekonstrukcijos pristatytas rokoko stiliaus vargonų choras, padidinti šoniniai langai. 2002 m. interjere restauruotas XV a. pabaigos - XVI a. pradžios skliautų dekoras ir XVII a. sieninė tapyba.

Vilniaus medinės architektūros objektai. Užupis, Žvėrynas, Naujamiestis

Vilniaus miesto medinė architektūra yra vertinga tiek europiniame, tiek Lietuvos paveldo kontekste Europos mastu lietuviškasis medinės architektūros paveldas dėl savo unikalumo ir originalumo yra vertinamas nemažiau kaip lietuviškasis barokas. Šiuo metu vien centrinėje Vilniaus dalyje yra apie 2000 medinių pastatų.

Medinis gyvenamasis namas Filaretų g. 8 išsiskiria masyvia sudėtinga tūrine erdvine kompozicija, savitu puošniu dekoru. Tokio tipo daugiabučių medinių pastatų beveik neišlikę ne tik senamiestyje, bet ir kituose miesto rajonuose. Visi namo fasadai yra ištisinis dekoras. Pastato fasadai ir drožiniai sutvarkyti 2005 m. Vilniaus senamiesčio atnaujinimo programos lėšomis.

Medinis gyvenamasis namas Baltajame skersgatvyje Nr. 7 gerai apžvelgiamas nuo pro jį einančių Baltojo skersgatvio ir pėsčiųjų tako, vedančio į mokyklą. Pastatas yra išlikusioje architektūrinėje-urbanistinėje erdvėje, kuri nėra ženkliai suniokota vėlesnės plėtros ir yra išlikę to paties laikmečio ir architektūrinio stiliaus pastatų ir kitų statinių. Pastato fasadas ir stogas sutvarkytas 2005 m. Vilniaus senamiesčio atnaujinimo programos lėšomis. Restauruoti ir atkurti pagrindiniame statinio fasade išlikę puošybos elementai.

2006 m. atnaujinti du medinės architektūros pastatai Žvėryne – Vytauto g. 29 ir Vytauto g. 63.

2007 – 2008 m. numatyta restauruoti ir atnaujinti dar 5-6 pastatus Žvėryne, bendradarbiaujant su pastatų savininkais, apjungiant jų ir savivaldybės lėšas.

Sereikiškių parkas (Bernardinų sodas), Vilnius

Sereikiškių parko (Bernardinų sodo) raida byloja apie šios gamtinės teritorijos vystymosi kelią – nuo vienuolyno viduramžiškų sodų, per Vilniaus universiteto Botanikos sodo klestėjimo periodą iki XIX a. miesto parko, pakeitusio išvaizdą, bet išlikusio iki mūsų dienų.

Apie ankstyvąjį sodo gyvavimo laikotarpį žinių, paremtų objektyviais duomenimis, nerasta. Pagal seną tradiciją teigiama, kad šioje vietoje XIII – XIV a. buvusi šventoji pagonių giraitė – ąžuolynas. Po krikščionybės įvedimo ji buvo iškirsta ir teritorija prijungta prie Žemutinės pilies, o XV a. antroje pusėje perduota vienuoliams bernardinams. Dar XIX a. viduryje miestiečiai Bernardinų sodą tradiciškai tebevadino giria.

1469 –1864 m. teritorija priklausė vienuoliams bernardinams. XV a. pabaigoje pastatyta didelė bažnyčia ir vienuolynas, kartu buvo tvarkoma aplinka. Vienuoliai pelkėtą ir šaltiniuotą sklypą pavertė parku su tvenkiniais, kanalais, derlingais sodais ir daržais. XVIII a. šiaurės vakarų pusėje sodas pertvarkytas į egzotiškais medžiais apsodintą ir stačiakampiais kvartalais suskaidytą uždaro tipo parką, kuriuo leido naudotis Vilniaus dvasiškių aukštuomenei. Dabartiniu metu ši sodo dalis beveik neišlikusi, ji perkirsta Maironio gatvės. Į rytus nuo vienuolyno susiformavo atskiras ūkinis sektorius, kurį sudarė du ilgi kampinio plano pastatai ir uždaras kiemas, už jo -  daržai ir sodai. Tai ir yra šiuo metu nagrinėjama sodo teritorija. XIX a. planuose matoma, kad ši teritorija buvo sudalinta sektoriais: daržai, sodai, apynynai ir kt. Visoje teritorijoje įrengti drenažo kanalai, natūralūs tvenkiniai įgavę taisyklingą formą. 

1864 m. Bernardinų vienuolynas uždarytas, o sodas perduotas miesto savivaldybei. Kurį laiką daržais naudojosi miestiečiai. Kai po 1870 m. potvynio buvo nugriautas Karališkasis malūnas, reikėjo sutvarkyti aplinką. Kilus minčiai sujungti Bernardinų ir Botanikos sodus su planuojamu Pilies skveru, Vilniaus architektas N. Čaginas paruošė projektą. Jame siūlė pakeisti Vilnios vagą, sutvirtinti jos krantus, malūno kanalą užpilti, o jo vietoje įrengti kaštonais apsodintą bulvarą. Projektas liko neįgyvendintas, nes trukdė citadelė ir lėšų stygius. Kanalas buvo užpiltas tik po citadelės nugriovimo 1878 m.

1880 m. miesto valdyba priėmė Sodų komisijos siūlymą steigti viešą poilsio parką. Bernardinų sodas buvo sutvarkytas pagal A. M. Štrauso ir inžinieriaus Jasinskio projektą: įrengti įmantrūs gėlynai ir fontanai, nutiestos pagrindinės alėjos, apsodintos medžių eilėmis, prie lenktų antraeilių takų pasodintos medžių ir krūmų grupės, sutvarkyti tvenkiniai, pastatyti suoleliai ir pavėsinės, pastatytas sodininko namelis ir kiti pastatai. Sodas tapo miestiečių poilsio ir pasilinksminimų vieta. 1902 m. čia vyko Žemės ūkio pasiekimų paroda, buvo pastatyti paviljonai, dengta estrada, kuri vėliau perėjo miesto valdybos žinion. 1907 m. paviljonas pagal A. Kleino projektą buvo rekonstruotas į Vasaros teatrą. Sode buvo ir sportuojama: teniso aikštelė, žiemos čiuožykla, kegelbanas ir kt.

1939 m., vadovaujant V. Žemkalniui, buvo sudarytas Pilies kalno papėdės želdynų pertvarkymo projektas, kuriame buvo formuotas vieningas miesto sodas, tačiau planas liko neįgyvendintas.

Paskutinį kartą sodas buvo rekonstruotas pokario metais.

Dabartiniu metu rengiamas Sereikiškių parko (Bernardinų sodo) sutvarkymo projektas, kurio didžioji dalis planuojama įgyvendinti iki 2009 metų.