EPD’2007 metais visuomenei pristatomi objektai
Telšių apskrityje

Mažeikių r. | Plungės r. | Telšių r.

Mažeikių r.

Gyvolių piliakalnis, Gyvolių k.

Piliakalnis įrengtas Virvytės dešiniojo kranto kyšulyje, suformuotame santakos su bevardžiu upeliu. Aikštelė ovali, pailga P-Š kryptimi, 40x30 m dydžio. Jos P ir R kraštuose supiltas 60 m ilgio, 2 m aukščio, 8-13 m pločio pylimas, kurio išorinis 4 m aukščio šlaitas leidžiasi į 50 m ilgio, 17 m pločio, 1,5 m gylio griovį. Šlaitai statūs, 11 m aukščio. Pylimas apardytas apkasų ir bulviarūsių. Piliakalnis apaugęs lapuočiais medžiais, nuo aikštelės beveik visi medžiai nukirsti.

Piliakalnis datuojamas I tūkst. – XII a.

A. Biržiškos sveikatos namai (dab. ambulatorija). Vytauto g. 2, Viekšniai, Mažeikių r.

Dr. Antano Biržiškos sveikatos namai pastatyti 1937 m. Juos Viekšnių miesteliui padovanojo Mykolas Biržiška, vienas daktaro Antano Biržiškos sūnų, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, vienas ir Didžiojo universiteto steigėjų bei jo rektorių, Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, labai daug nuveikęs senosios lietuvių literatūros ir tautosakos tyrinėjimo baruose. Už gautą signataro premiją Mykolas Biržiška tėvo atminimui ir pastatė dabartinę Viekšnių ambulatoriją.

Viename savo laiškų lyg testamentu A. Biržiška nurodęs, jog čia turi būti gydymo įstaiga ir, norint pakeisti profilį, būtina gauti jo palikuonių sutikimą.

Biržiškų namas, Viekšniai, Mažeikių r.

Gydytojas Antanas Biržiška nuo 1880 iki 1923 m. gyveno Viekšniuose šiame name ir iki mirties gydė miestelio ir apylinkių žmones.

Restauravus Biržiškų namus, planuojama įrengti memorialinę ekspoziciją, gydytojo kabinetą, Biržiškos draugijos būstinę ir Viekšnių miestelio biblioteką.

 Viekšnių vaistinė. Tilto g. 3, Mažeikių r.

Tai išlikusi autentiška XVII a. antros pusės iki šiandienos veikianti (antroji pagal senumą Lietuvoje) kaimo vaistinė su pilnu „oficinos“ (receptų kambario) apstatymu, naudota tuo metu vaistinėje įranga, prietaisais, vaistiniais preparatais ir žaliava, apskaitos knygomis, receptais, signatūromis bei kita vaistinės dokumentacija. Kitame namo gale įrengta XX amžiaus pirmos pusės inteligento šeimos (vaistininko) gyvenamųjų patalpų ekspozicija su senoviniais dvaruose pirktais baldais bei asmeniniais čia gyvenusių žmonių daiktais. Išlikusios knygos, nuotraukos byloja apie tų metų kultūrą, čia apsilankydavusius žmones. Tarp jų – žinomo gydytojo A. Biržiškos šeima. Išlikęs net stalas, prie kurio sėdėdami bendraudavo, diskutuodavo įvairiomis temomis ir švęsdavo šventes. Apie S. Daukanto apsilankymus byloja išlikęs jam rašytas receptas. Dar pas vaistininką yra lankęsi: J. Tumas – Vaižgantas, Maironis, Mašiotų šeima, Sofija Kymantaitė – Čiurlionienė (išlikęs pianinas, kuriuo ji skambino). Dažni svečiai būdavo Daugirdų dvaro savininkai, ypač Vanda Daugirdaitė – Sruogienė. Dažnas svečias pas vaistininką, grįžęs atostogų, būdavo ir režisierius Juozas Miltinis. Vaistininko namus galima laikyti to meto inteligentų susibūrimo vieta. Todėl čia ir įrengta XX amžiaus pirmos pusės buities ekspozicija. Muziejuje veikia atkurtas vaistažolių sodas su 200 rūšių vaistingųjų augalų.

Viekšnių šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Bažnyčios g. 4, Mažeikių r.

Mūrinę bažnyčią sumanė statyti kanauninkas Kasparas Bytautas. Jam mirus, tuo 1840 m. ėmė rūpintis klebonas Pranciškus Kundrotas. 1841 m. patvirtintas inžinieriaus Keršteino mūrinės bažnyčios projektas. 1843 m. bažnyčią leista statyti, o 1844 m. balandžio12 d. kunigas P. Kundrotas pašventino jos pamatinį akmenį. Klebonui apakus, jam bažnyčios statybą padėjo prižiūrėti paskirti kunigai administratoriai: iki 1849 m. Dominykas Vitkevičius (iškeltas į Tirkšlius), 1849 – 1850 m. Peliksas Lenkauskis, nuo 1850 m. - Orlovskis. 1849 m. spalio 20 d. bažnyčia pastatyta iki langų vidurio.

Viekšnių bažnyčia pastatyta 1853 m. Visgi, be bokšto, šventoriaus, neįrengtas vidus. Ją pašventino kunigu paskyrė Rupertą Bartkevičių Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Naujasis kunigas pastatė bokštą, aptinkavo sienas, sutvarkė grindis, apmūrijo šventorių, nugriovė senąją medinę bažnyčią. Miško medžiaga buvo nemokamai gauta iš Viekšnių seniūnijos. Lėšas aukojo parapijos tikintieji. 1854 m. bažnyčios statyba užbaigta. 1855 m. gegužės 29 d. vyskupas M. Valančius konsekravo naująją Viekšnių bažnyčią. Altoriai buvo perkelti iš senosios bažnyčios. Tačiau jie buvo negražūs, todėl 1870 m. parapijietis Vincas Juodeikis pastatė naujus, gausiai paauksuotus altorius už 500 rublių.

1915 m. birželio 14 d. vokiečių artilerija bažnyčią padegė ir sugriovė, beliko tik mūrinės sienos. Klebono V. Jarulaičio rūpesčiu 1915 m. pastatyta laikina bažnyčia. Kunigas Izidorius Valys-Gudavičius su parapijiečiais bažnyčią 1921 m. atstatė. Atstatant stengtasi išsaugoti jos pirmykštę išvaizdą. Langai pasiaurinti, padaryti du nauji. Atstatymo darbams vadovavo technikas V. Lazdauskis. Visą miško medžiagą dovanojo Sonteklių dvaro savininkė Teklė Gružauskaitė. 1921 m. gruodžio 21 d. Žemaičių Kapitulos pralotas Jonas Mačiulis – Maironis bažnyčią rekonsuliavo, jai suteiktas Šv. Jono Krikštytojo vardas.

Bažnyčia kryžminio plano, vienabokštė. Įrengti 5 altoriai. Šventoriaus tvora akmenų mūro.

Plungės r.

Žemaičių Kalvarijos Kristaus Kryžiaus (Kančios) kelias, Plungės r.

Kalvarijos, kaip viena seniausių bendruomeninio maldingumo formų, yra unikali europinio krikščioniškojo paveldo dalis. Istoriškai giliausias Kalvarijų tradicijas Lietuvoje išlaikė Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelias.

Evangelinę Kristaus kančią Jeruzalės gamtiniame reljefe primenantis Kryžiaus kelias (lot. Via Crucis ) Vakarų Europoje pradėtas steigti XV a. pirmoje pusėje. Maždaug dviem amžiais vėliau Žemaitijoje, Garduose, įkurta Kalvarija tuo metu buvo pirmoji LDK ir trečioji Respublikoje.

Kalvarijų įsteigimas šioje vietovėje turi savo priešistorę. Gardais vadinta kuršių gyvenvietė minima 1253 m., joje yra buvusi pilis, didelis kapinynas, pagoniškojo kulto vietos. Kuriantis Medininkų (Žemaičių) vyskupijai Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 1421 m. dovanotoje žemėje įsikūrė vyskupo stalo Gardų dvaras. 1593 m. Garduose minima koplyčia, vėliau vadinama Šv. Jono Krikštytojo bažnytėle, ketvirtame XVII a. dešimtmetyje žinome jau buvus Gardų parapiją. Matome aktyviai kuriamus katalikiškos kultūros pamatus.

Veiklus Žemaičių vyskupijos ganytojas vyskupas Jurgis Tiškevičius ant tų pamatų steigia jau visą katalikišką šventovę – Naująją Jeruzalę. Visų pirma pasirūpina būsimos šventovės prižiūrėtojais, pakviesdamas dominikonų ordino vienuolius, aprūpindamas juos materialiniais ištekliais (iš dvaro valdos išskiriama žemės, surenčiamas vienuolyno pastatas ) bei patikėdamas parapijos ir Kryžiaus kelio priežiūrą. Pastatoma nauja medžio bažnyčia, statomos Kryžiaus kelio koplyčios, kurių pirmosioms šešioms vyskupas J. Tiškevičius 1639 m. iš popiežiaus Urbono VIII išsirūpina atlaidus. Beje, šie metai laikomi Kalvarijos įkūrimo data. Jau tuo metu lankomas Kryžiaus kelias, plačiai sklinda apie jį gandas. Vyskupas J. Tiškevičius toliau asmeniškai kuria šventovę ir jos apeigas: barstydamas šventą žemę iš Jeruzalės matuoja atstumus tarp koplyčių, nurodo sukurti giesmes ir maldas, pagaliau 1649 m. iš Liublino dominikonų gauna Kalvarijai itin reikšmingą relikviją – žymią Šv. Kryžiaus dalelę, kurią su iškilminga procesija pirmąjį liepos sekmadienį įneša į Gardų Kalvarijos bažnyčią. Šiuo aktu Ganytojas užtvirtino Kalvarijos atlaidų vyksmo laiką (liepos 2 – 12 dienomis). XVII a. viduryje pradėtas Kryžiaus kelio lankymas virto gyvąja tradicija, o Žemaičių Kalvarija – įvairių kraštų maldininkų pamėgta piligrimystės vieta.

Kristaus Kančios kulto tragizmą Žemaičių Kalvarijoje, kaip ir daugelyje kitų, švelnina Maloningosios Mergelės Marijos kultas, kurio svarbiausias atributas yra dar kūrimosi pradžioje pačių dominikonų iš Romos atsivežtas stebuklingasis Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas. Paveikslas greitai išgarsėjo teikiamomis malonėmis. Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo vardu buvo pavadinta bažnyčia, giedamos Jai skirtos giesmės, atliekamos liturginės apeigos. Marijos kultą palaikė dominikonai, išplėtojo XX a. pirmoje pusėje marijonai.

Žemaičių Kalvarijos bažnyčioje pradedamas eiti Kryžiaus kelias jungia 19 koplyčių, kuriose įrengta 20 stočių ( septintoje esama dviejų stočių ). Koplyčios: I – Paskutinė vakarienė, II – Jėzus atsisveikina su Motina, III – Jėzus meldžiasi Alyvų sode, IV – Viešpats Jėzus suimamas, V – Prie Cedrono upelio, VI – Pas Aną, VII – Pas Kajafą ir Kalėjime, VIII – Pas Pilotą, IX – Pas Erodą, X – Rotušėje, XI – Jėzus sutinka savo Motiną, XII – Jėzus sutinka šventąją Veroniką, XIII – Prie miesto vartų, XIV – Simonas Kirenietis padeda nešti kryžių, XV – Trečias parpuolimas, XVI – Jėzų išvelka iš drabužių, XVII – Jėzus kenčia ir miršta ant kryžiaus, XVIII – Jėzų laidoja, XIX – Šv. Kryžiaus atradimas. Žemaičių Kalvarijoje pristatomas Išganytojo Kančios kelias susideda iš dviejų dalių: įvykių, atspindinčių Jėzaus suėmimą (pateikiamų I – X koplyčiose) ir tikrojo Kryžiaus kelio ( X – XIX ). Evangelinių įvykių apjungimas Kryžiaus kelyje būdingas daugelio stočių Kalvarijoms, kurioms priskirtina Žemaičių Kalvarija.

Žemaičių Kalvarijos šventovė nuo pat gyvavimo pradžios įprasminama raštuose: senosios lotyniškos, lietuviškos ir lenkiškos raštijos, liturginiuose leidiniuose, mokslo studijose bei kitokiuose veikaluose, poezijos posmais ir prozos kūriniais grožinėje literatūroje, daugybėje įvairiausių straipsnių visokiomis temomis ir progomis.

Gyvenimiškąja prasme Žemaičių Kalvarija ir Kryžiaus kelias yra nuolatiniame kitime. Dabartis taip pat neša daug naujo. Jau Atgimimo išvakarėse ( 1988 m. gegužės 6 d. ) popiežius Jonas Paulius II Žemaičių Kalvarijos bažnyčiai suteikė garbingą mažosios bazilikos vardą. Didelės iškilmės vyko Žemaičių Kalvarijoje 2005 m. spalio 8 d. popiežiaus Benedikto XVI pašventintomis karūnomis vainikuojant Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslą ir suteikiant jam Krikščioniškų Šeimų Karalienės titulą. Ta proga išskirtiniu dėmesiu šventovę globojantis Telšių vyskupas Jonas Boruta paskelbė dekretą, kuriuo įsteigė Žemaičių Kalvarijos kapitulą. Itin svarbus Žemaičių Kalvarijai yra jos įjungimas į Lietuvos Vyriausybės remiamą piligriminį Jono Pauliaus II kelią. Juo atvyksiantys maldininkai galės dalyvauti žemaitiškųjų Kalnų apeigose, turistai - susipažinti su autentiškomis senosios Gardų Kalvarijos vertybėmis.

Rietavo parkas. Parko g., Rietavas

Kunigaikščių Oginskių įkurtas  65 ha Rietavo parkas -  vienas įspūdingiausių  XIX a. dvarų kultūros paveldo objektų Lietuvoje. Parkui būdingos raiškios kompozicinės linijos (10 alėjų, daugybė takų, kurių bendras  ilgis 14 – 15 km), natūralaus kraštovaizdžio bruožai, atviros erdvės. Išskirtinis bruožas – sudėtinga 7 tvenkinių, natūralių ir dirbtinių upelių sistema (bendras plotas 9 ha).

Klestėjimo laikotarpiu čia augo 106 rūšių rožės, 72 rūšių jurginai ir daugelis kitų vietinių augalų, iš Hamburgo, Vienos, Berlyno, Poznanės, Tilžės, Zalesės botanikos sodų ir parkų parvežtų augalų. Dėl karų, socialinių suiručių, intelektualinio vietos gyventojų nuosmukio didelė dalis šių vertybių buvo negrįžtamai prarasta. Tik su Lietuvos atgimimu pradėjo formuotis sąlygos istorinio paveldo gaivinimui, pozityviai visuomenės požiūrio kaitai.

1992 m., švenčiant pirmosios elektrinės Lietuvoje 100-mečio jubiliejų, atstatytas Oginskio rūmų portikas, parterio žibintai, Baltieji vartai, restauruotas vandentiekio bokštas; 1993-1995 m. atkurta Jūros upės vaga parke; 2000 m. užbaigtas Oginskių muzikos mokyklos restauravimas, čia įkurtas Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus, kuriam pavesti parko priežiūros darbai; 2001 m. parke ypač reikšmingą misiją atliko Europos Kultūros kelių instituto direktoriaus  Michelio Thomo – Penette vadovaujami ekspertai; 2002 m. restauruota kng. Oginskių koplyčia, atkurtos liūtų skulptūros ant vartų; prasidėjo Rietavo bažnyčios restauravimo darbai; 2004 m. Rietave įvyko antroji tarptautinė konferencija “Parkų ir sodų kelias: istorinių parkų apsauga, gaivinimas ir kultūrinis turizmas”, vienuolikos Žemaitijos savivaldybių merai, t. p. kai kurių valstybinių ir ugdymo institucijų vadovai  pasirašė partnerystės parkų gaivinimo srityje sutartį;

2005 m. ROKIM su kitais partneriais pradėjo įgyvendinti tęstinį projektą  “Kng. Oginskių kultūros paveldo pėdsakai”. Europos paveldo dienų programa – sudėtinė šio ilgalaikio tarptautinio projekto dalis.

Telšių r.

Pavirvyčio dvaras, Tryškiai, Telšių r.

Iš XVIII a. pradžios mūsų dienų sulaukęs architektūrinę vertę turintis XVIII a. II p.–XIX a. medinio dvarelio kompleksas 1999 m. gegužės 31 d. įtrauktas į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kodas G215K). Jam kartu su ponų namu priklauso ir svirnas, parko fragmentai. Dvaras priklausė didikams Šemetoms. Po 1812 m. Napoleono žygio į Rusiją jame pasiliko prancūzų leitenantas Pjeras Druvė. Jo giminė čia gyveno iki 1919 m., Antano Rišardo Druvės žūties.

Kai A. R. Druvė dar mokėsi Peterburgo karo akademijoje, pas jį į Pavirvyčio dvarą kartais atvykdavo pasisvečiuoti būsimas suomių maršalas Karlas Gustavas Emilis Mannerheimas. Istoriniai šaltiniai šias keliones traktuoja kaip keliones į Lenkiją, bet iš tikrųjų tai buvo kelionės į Žemaitiją. Tai įrodo viena išlikusi nuotrauka, kur Mannerheimas įamžintas kartu su A. R. Druve.

Dvare yra buvusi surinkta didžiulė meno kolekcija, kurią Pirmojo pasaulinio karo metais pavyko išsaugoti, tačiau 1940 m. rusų kareiviai ją išvežė nežinoma kryptimi.

Seniau dvarą juosė parkas. Jo struktūra neišlaikyta. Šalia dvaro pastatų auga du didžiuliai ąžuolai (skersmuo – 6 m 20 cm, 5 m 60 cm).

Biržuvėnų dvaras, Biržuvėnų k., Telšių r.

Vaizdingame Virvytės (Virvyčios) upės kilpos slėnyje įsikūrę Biržuvėnai yra į pietus nuo Luokės–Viešvėnų kelio. Gyvenvietės pagrindą sudaro buvusio dvaro sodyba. Dabartinio dvaro ištakų reikia ieškoti dar XV a., kai šiose vietose buvo įkurtas stambus karališkasis dvaras, kurį valdė karaliaus vietininkas. Vėliau jis buvo valdomas didikų. 1670 m. Vladislovo Vainos ir jo žmonos Felicijos Belikevičiūtės-Vainienės valia Biržuvėnai perduoti Mikalojui Gorskiui. Šiai didikų giminei dvaras priklausė iki XX a. vidurio. Šiandien Biržuvėnai – nors ir gerokai apnykęs, bet vis dar vertingas XVIII–XIX a. stambios medinės dvaro sodybos pavyzdys. Sodyba 2000 m. lapkričio 22 d. įtraukta į Lietuvos kultūros vertybių registrą (kodas G236K).  Biržuvėnų gyvenvietėje yra išlikę 22 dvaro sodybos statiniai. Prie užtvankos restauruojamas dvaro malūnas ir elektrinė, atstatytas senasis tiltas. Yra parkas su tvenkiniais, netoli - legendinė „Laumės pėda“ ir 1764 m. bajorų Gorskių statytas koplytstulpis, esantis apie 0,5 km nuo dvaro.

Tai buvo vienintelis Lietuvoje išlikęs medinis architektūros dvaro kompleksas. Dvaro centrinis pastatas 2004 metų pabaigoje sudegė, tačiau po gaisro išliko krosnys, židiniai, papuošti unikaliais senoviniais kokliais, ant kurių dar matyti Gorskių herbas.

Džiuginėnų dvaras, Džiuginėnų k., Telšių r.

Apie 4 km nuo Telšių, prie garsiojo Džiuginėnų piliakalnio, kur, anot legendos, supiltas paties Telšių miesto įkūrėjo milžino Džiugo kapas, stovi Džiuginėnų dvaras. Apie šią vietovę pirmosios žinios istoriniuose šaltiniuose siekia XVIII a. Dvarą sudaro 4 pastatai, iš kurių 1 gyvenamasis ir 3 ūkiniai. Šio dvaro gyvenimas susijęs su garsia Žemaitijoje dvarininkų Gorskių šeima, rašytoja Žemaite, Žemaitijos dailės tyrinėtoju dailininku, fotografu Juzefu Perkovskiu.

Džiuginėnų kaimo pietvakarinį sparną skalauja Germanto ežeras – nedidelis, 162 ha ploto, tačiau dėl ypač švaraus vandens labai mėgiamas telšiškių ir turistų. Ežeras šaltiniuotas, todėl skaidrus ir tyras.

Brėvikių dvaras, Brėvikių k., Telšių r.

Brėvikių dvaras pasiekiamas iš Alsėdžių miestelio pavažiavus 3 km į rytus. Dvaras nuo senovės laikų priklausė senai žemaičių bajorų Narutavičių giminei. Ši giminė gavusi herbą 1413 m. Horodlės aktų metu. Ta proga senoji jų pavardė Norutis buvusi pakeista į Narutowicz.

Šiame dvare gimė Stanislovas Narutavičius (1862-1932), liberalas dvarininkas, „Alsėdžių Respublikos“ kūrėjas, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras. Jo brolis Gabrielis Narutavičius (1865-1922) – žinomas mokslininkas profesorius, 1922 m. buvo išrinktas pirmuoju Lenkijos Respublikos prezidentu.

Iki mūsų dienų išliko medinis gyvenamasis namas (rūmas), svirnas, rūsio likučiai, dalis senosios dvaro alėjos. Pradėtas rengti Stanislovo Narutavičiaus muziejus.