EPD’2007 metu visuomenei pristatomi objektai Tauragės apskrityje

EPD’2007 metais visuomenei pristatomi objektai
Tauragės apskrityje

Jurbarko dvaro sodyba, Vydūno g. 21

Jurbarkas istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XIII amžiaus. Seną miesto istoriją liudija Jurbarko piliakalnis, vadinamas Bišpiliu, su gyvenviete ir Nemuno slėnyje įruoštas moto tipo piliakalnis, vadinamas Bišpiliukais. Jurbarkas istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XIII amžiaus. Seną miesto istoriją liudija kryžiuočių ordino Georgenburgo pilies vieta. Šios pilies pavadinimas ir tapo Nemuno ir Mituvos santakoje susiformavusios gyvenvietės vardu.

Po 1422 m. Melno taikos sutarties Jurbarkas galutinai atiteko Lietuvai ir nuo XVI a. tapo karališkuoju dvaru. 1529 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis išleido potvarkį žemaičių krašto žemėms tvarkyti - visą gyvenamąją juostą pagal Prūsijos sieną pavedė tvarkyti karalienėms. Po Žygimanto Senojo žmonos Bonos Sforcos mirties Jurbarko dvarą valdė dar kelios karalienės, vėliau dvaras atiteko Polocko vaivadai Liudvikui Radvilai. Po 1795 m. Lietuvos padalijimo Jurbarko seniūnija atiteko Rusijai. 1804 m. Jurbarko seniūnija atiteko kunigaikščiui Platonui Zubovui. 1841 m. dvaro inventoriuje minima, kad kunigaikščiams Zubovams priklausantys pastatai yra mūriniai. Be pagrindinių dviejų aukštų rūmų sodyboje dar stovėjo mūrinis dviejų aukštų fligelis, mūrinis dviejų aukštų svirnas, ledainė, arklidė, kiti ūkiniai pastatai. 1842 m. iždas nutarė įsigyti praskolintą valstybiniam bankui seniūniją iš Valerijono Zubovo. 1846 m. caras Nikolajus I šį turtą paskyrė valstybės tarybos pirmininkui Ilarijonui Vasilčikovui. Jo valdymo metais buvo pastatyta cerkvė, namas, vadinamas dragūnų klubu. Parkas praplėstas ir aptvertas raudonų plytų mūro tvora, pastatytos oranžerijos. 1918 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Jurbarko majoratinio dvaro žemė, vykdant žemės reformą, buvo išdalinta savanoriams, bežemiams bei Jurbarko miestui išplėsti. Pirmojo pasaulinio karo metu buvo sugriautas dvaro rūmų pastatas. 1918 m. abi mūrinės oficinos ir parkas paskirti „Saulės“ draugijai penkių klasių progimnazijai įkurti. Dabar vienoje oficinų veikia Jurbarko krašto muziejus, kitame po restauracijos įsikurs Jurbarko rajono turizmo informacijos centras. Cerkvėje veikia koncertų ir parodų salė. Jurbarko dvaro sodybą sudaro septyni dvaro laikotarpio statiniai ir parkas. Be minėtų oficinų ir cerkvės įvažiavimo vartų dešinėje pusėje glaudžiasi buvęs kumetynas ir sandėlis, kairėje – eklektinis, gausiai dekoruotas medinis namas, vadinamas dragūnų klubu. Išlikę mūrinės tvoros, juosusios dvaro teritoriją, fragmentai su keturiais vartų stulpais. Parkas, išsidėstęs viršutinėje ir apatinėje Mituvos terasose, užima 29, 76 ha teritoriją abipus upės. Jame užfiksuota 18 rūšių vietinių, taip pat 16 rūšių introdukuotų medžių bei krūmų.

2006 m. vykdytų archeologinių tyrimų metu buvo ištirtas 1456 kv. m plotas pietrytinėje dvarvietės teritorijos dalyje. Visoje tirtoje teritorijoje fiksuotas 30-80 cm. XVII a. kultūrinis sluoksnis. Tyrimų metu aptiktos trys keramikos degimo krosnys, kuriose ir jų aplinkoje in situ fiksuotos puodynių ir puodyninių koklių koncentracijos. Krosnys datuojamos XVII amžiumi. Jurbarko dvaro sodybos teritorijoje archeologinių tyrimų metu surasta tūkstančiais skaičiuojamos buitinės keramikos fragmentų, koklių, gyvulių kaulų. Surinkta nemaža monetų kolekcija (XVII a. šilingai, XVIII a., XIX-XX a. monetos). Buvo surasti du palaidojimai be įkapių. Tyrimų metu aptiktos keramikos degimo krosnys ištirtos ir demontuotos. Geriausiai išsilaikiusią krosnį planuojama konservuoti ir eksponuoti Jurbarko krašto istorijos muziejuje.

Viešvilės kapinynas, Viešvilės mstl.

Viešvilės kapinynas yra pietvakarinėje miestelio pusėje, natūralioje maždaug 7 m. aukščio kalvoje, vadinamoje Švedų kalnu (Schwedenberg). 1930 m. pradėjus statybas, čia aptiktas X-XI a. senkapis. Degintiniuose kapuose rasti 5 kalavijai, 21 ietigalis, 22 antkaklės. Kapinyno teritorijoje stovėjęs gyvenamasis namas XX a. antroje pusėje buvo praplėstas ir paverstas kiaulide, centrinėje kapinyno dalyje pastatytas vandentiekio bokštas, per teritoriją nutiesti vandentiekio vamzdžiai, elektros kabeliai. Šalia kiaulidės pastato buvo užkasami kritę gyvuliai. Manyta, kad kapinynas sunaikintas dėl šioje vietoje vykdytos aktyvios veiklos. Kasinėjimai buvo atnaujinti 1998 m. Keletą metų Viešvilės kapinyną tyrę Trakų istorijos muziejaus archeologai rado degintinius kapus su įkapėmis: segėmis, apyrankėmis, kalavijais, ietigaliais, balnakilpėmis, geležinėmis diržų sagtimis, žąslais, moliniais verpstukais, įvairių kitų dirbinių fragmentais. Vykdyti archeologiniai tyrimai, radiniai papildo turėtą informaciją apie skalvių laidojimo papročius, jų gyvenseną, kultūrą vėlyvajame geležies amžiuje.

Veliuonos gynybiniai įtvirtinimai, Veliuonos mstl.

Veliuonos miestelis, išaugęs iš Junigėdos pilies papilių, turi seną ir garbingą kovų su Kryžiuočių ordinu istoriją, kurios liudininkai yra Veliuonos piliakalnis, vad. Gedimino kapu, Veliuonos II piliakalnis su papiliu, taip pat maždaug už 2 km. į vakarus nuo miestelio stūksanti piliavietė, vadinama Pilaitėmis – kryžiuočių Bajerburgo pilies vieta.

Veliuonos piliakalnis, vad. Gedimino kapu

Piliakalnis datuojamas XIII-XV a. pradžia. Čia stovėjo Junigėdos pilis, pastatyta 1291 m. balandį (po 1319 m. vadinama Veliuonos pilimi). Jau statybos metu ją nesėkmingai bandė užimti kryžiuočiai. Pilį jie puolė gana dažnai. 1348 m. po keturių dienų apgulties ją užėmė ir sudegino. Po metų lietuviai pilį atstatė. 1363 m. pilį kryžiuočiai vėl sudegino. Dar kartą atstatyta ji išstovėjo iki 1367 m. rugpjūčio 8 d., kai, Kryžiuočių ordino magistrui pasirodžius šalia pilies, ją sudegino patys gynėjai. Trečią kartą Veliuonos pilis atstatyta 1411 m. vasarą. Spėjama, kad ši pilis atstatyta svarbių didžiojo kunigaikščio Vytauto ir Lenkijos karaliaus Jogailos diplomatinių susitikimų suOrdino ankstesnės pilies (Ramybės kalno) papilio vietoje. Ji taposvarbių didžiojo kunigaikščio Vytauto ir Lenkijos karaliaus Jogailos diplomatinių susitikimų su Ordino atstovais vieta (1416 m., 1420 m.; 1423 m. vykusio tokio susitikimo metu buvo ratifikuota Melno taikos sutartis).

Veliuonos piliakalnį XIX a. pabaigoje kasinėjo Veliuonos dvarininkas G. Zalieskis. 1912 m. piliakalnio aikštelę tyrinėjo L. Kšivickis ir T. Daugirdas. Rastas kultūrinis sluoksnis iki 2 metrų storio su akmeniniais grindiniais, sudegusių pastatų liekanomis, žmogaus griaučiais, žiesta keramika, nemažai strėlių, ypač arbaleto, antgaliais, sudegusiais grūdais.

Veliuonos piliavietė, vadinama Pilaitėmis

Tai 1337 m. pastatytos kryžiuočių pilies, turėjusios blokuoti Veliuonos pilį, vieta. Archeologiniai tyrimai liudija, kad ši pilaitė netrukus buvo lietuvių užpulta ir sudeginta. Ji buvo pastatyta dviejose kalvelėse, kurių didžiąsias dalis iš pietų pusės nuplovė Nemunas. Abi kalveles iš trijų pusių juosė 5 m. gylio 10-11 m. pločio dugne griovys ir už jo supiltas 160 m. ilgio, 1,5 m. aukščio, 15 m. pločio pylimas, už kurio iškastas 9 m. pločio, 0,5 m. gylio griovys. Už griovio supiltas dar vienas pylimas. XIX a. pabaigoje minima, kad buvo dar trečias griovys ir pylimas. Pilaites 1965 m. tyrė A. Tautavičius. Rastas 1,3 m. storio kultūrinis sluoksnis su degėsiais, akmenimis, plytgaliais, įvairiais geležies dirbiniais. Aptikta apie 900 strėlių antgalių, 4 arkbalistos strėlių antgaliai, daugiau kaip 900 vinių, keli akmeniniai sviediniai, du girnų akmenys, vyriai, apkalai, kirvis, cilindrinės spynos, raktai, peilis, trikojis, skiltuvas, žiestos keramikos ir kt.

Šilalės r.

Karūžiškės (Medvėgalio) piliakalnis su papiliu, Karūžiškės k., Šilalės r.

Medvėgalis – iškiliausias Žemaitijos kalnas. Kalvos aukštis – 234 m. Medvėgalis – centrinė, žymiausia tvirtovė, gynusi Žemaitiją nuo kryžiuočių antpuolių. Medvėgalio archeologinį kompleksą sudaro Medvėgalio, Pilies, Piliorių, Alkos, Ąžuolų, Sumonų kalvos su kūlgrinda.

Pietvakarinėje ir šiaurės rytinėje papėdėse, 3 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta grublėtos ir žiestos keramikos, geležiniu lazdeliniu ir bronziniu nuokamieniu smeigtukų, molio tinko, gyvulių kaulų. Aptikti radiniai datuojami I tūkstantmečio viduriu – XIV a. Į šiaurės rytus nuo piliakalnio, pelkėje, tiksliau nelokalizuotoje vietoje, yra kūlgrinda. Į šiaurę nuo Piliorių kalno, skersai Raudžio upelį, pietvakarių – šiaurės rytų kryptimi supiltas 50 m ilgio, 3 m pločio, 0,5 m aukščio užtvankos pylimas, sulaikydavęs upelio vandenis.

Ypatingai platūs vaizdai atsiveria nuo piliakalnio. Sakoma, jog nuo viršūnės matyti 14 bažnyčių bokštai, begalė kitų kalvų, tarp jų net už 30 km. esanti Šatrija.