EPD’2007 metu visuomenei pristatomi objektai
Šiaulių apskrityje

Akmenės r. | Joniškio r. | Kelmės r. | Šiaulių r.

Akmenės raj.

Papilės I piliakalnis, Papilės mstl.

Pirmasis piliakalnis įrengtas Ventos kairiajame krante, aukštumoje, santakoje su bevardžiu upeliu. Aikštelė beveik keturkampė, pailga Š-P kryptimi, 55x25 m dydžio. P aikštelės krašte supiltas 5,5 m aukščio, 20 m pločio, 28 m ilgio pylimas, kurio 9,5 m aukščio išorinis šlaitas leidžiasi į 24 m pločio, 2,5 m gylio griovį. Šlaitai statūs, R nuo Ventos - 20 m, V nuo upelio – iki 15 m aukščio. Aikštelėje ir griovyje yra dar XIX a. įrengtos kapinės, kurių kapai sunaikino čia buvusį kultūrinį sluoksnį, apardė ir pylimą. Piliakalnis apaugęs lapuočiais.

Į V ir Š nuo piliakalnio, 3 ha plote yra 1986, 1998 ir 2000 m. tyrinėta papėdės gyvenvietė, į kurios V dalį išplėstos kapinės. 300 m į PR nuo piliakalnio, Ventos dešiniajame krante 1955 m. tyrinėtas VII-XIV a. senkapis.

Piliakalnyje stovėjo Papilės pilis, kurios apylinkes kryžiuočiai puolė 1339 ir 1359 m. Piliakalnis datuojamas I tūkst. antra  puse – XIV a.

Papilės II piliakalnis, Papilės mstl., Akmenės r.

Antrasis piliakalnis (Pašalpos kalnas) yra Ventos dešiniajame krante, jos santakoje su bevardžiu upeliu, 1 km į R nuo pirmojo piliakalnio. Išlikusi piliakalnio dalis yra labai suardyta, joje sunku įžiūrėti piliakalnio požymius. Aikštele laikomas aukštumos smaigalyje esantis 20 m ilgio R-V kryptimi ir 13 m pločio R gale trikampis plotas, kurio R krašte yra 5,5 m aukščio nuo aikštelės, 2 m aukščio išorėje, 28 m ilgio, 10 m pločio kauburys – galbūt labai suardytas pylimas. Už jo į R literatūroje nurodomas 30 m ilgio R-V kryptimi ir 28 m pločio R gale priešpilio aikštelė, su R krašte esančiu 28 m pločio, iki 1,5 m aukščio kauburiu, priešpilio neprimena. Šlaitai statūs, iki 13 m aukščio (P nuo Ventos). Nei piliakalnyje, nei jo aplinkoje kultūrinio sluoksnio neaptikta. Piliakalnis apaugęs jaunais lapuočiais medžiais ir dygiais krūmeliais, spėjama, kad papilys dirvonuoja. Piliakalnis II primena natūralų kranto kyšulį suardytu V galu. P. Višinskis mini, kad Pašalpos kalnas buvęs tokio pat dydžio kaip pirmasis piliakalnis, tik iš jo XIX a. Buvo vežamas žvyras, kasami bulviarūsiai, rasta daug įvairių metalinių daiktų. Objekto chronologija neaiški.

Piliakalnis yra Papilės centre ties paminklu S. Daukantui pasukus J. Basanavičiaus gatve į kairę (P), pavažiavus 150 m (yra priekyje už sankryžos)

Joniškio r.

Joniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, Miesto a. 10, Joniškis

Pagrindinis Joniškio miesto akcentas – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia – realus ir ilgaamžis miesto, o kai kuriais atžvilgiais ir viso krašto istorijos simbolis. Architektūriniu požiūriu Joniškio šventovę galima laikyti bene ryškiausiu harmoningos eklektikos Lietuvos sakralinėje architektūroje pavyzdžiu. Dabartinė bažnyčia praplėsta ir atstatyta už parapijos aukas 1895 – 1901 m. kun. L. Šiaučiūno rūpesčiu ir pastangomis. Jos pagrindą sudaro 1605 m. pastatytoji renesansinė bažnyčia. Perstačius ji įgavo kryžiaus formą su aukštu ir gražiu 65 m aukščio bokštu. Jo išorė papuošta karnizais, nišomis ir skulptūromis. 1999 m. bažnyčia perdažyta.

Skaistgirio Šv. Jurgio bažnyčia, Kaštonų g. 17, Skaistgirys, Joniškio r.

Skaistgirio Šv. Jurgio bažnyčios inventoriuose rašoma, kad ji pastatyta 1836 m. kapeliono kunigo Juozapo Jucevičiaus, Žagarės dvaro savininko grafo Platono Zubovo ir parapijiečių lėšomis. Skaistgirio bažnyčia yra gražus neorenesansinis pastatas: mūrinė, stačiakampė, halinė, su plačiu trijų skirtingų tarpsnių bokštu priekyje. Virš durų nišoje nutapytas Kristaus paveikslas. Rūstų vidų pagyvina altoriai, prasminiai ir meniniai bažnyčios akcentai. Bažnyčios šventoriuje yra medinė Jėzaus nukryžiuotojo skulptūra (XIX a.).

Senosios Žagarės Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Švėtės g. 4A, Žagarė, Joniškio r.

Bažnyčia senojoje Žagarėje buvo minima jau XVI a. pradžioje.  Po keleto gaisrų 1712 m. pastatyta mūrinė Senosios Žagarės Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, kurios fundatorius buvo Žagarės dvarininkas Albrechtas Umiastauskas. Bažnyčia yra kuklus renesansinis pastatas, sumūrytas iš dolomitų ir reljefiškai nutinkuotas. Joje yra kripta šventąja laikomai Barborai Umiastauskaitei (1628-1648), garsėjusiai pamaldumu ir stebuklingu žmonių išgydymu. Dabar bažnyčioje rūsyje pastatytas simbolinis medinis karstas, o šventąją primena ant rūsio durų pritvirtinta atminimo lenta.

Juodeikių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Juodeikių k., Joniškio r.

Juodeikiuose 1920 m. kunigo V. Jarulaičio pastangomis buvo pastatyta Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Ši medinė bažnyčia yra  su gana stambiu kvadratiniu bokštu, iškilusiu virš stogo lyg varpinė, su dideliais atvirais kampais ir aukštu piramidiniu stogu. Centrinė frontono dalis papuošta reljefiška baroko stiliaus koplytėle su Rūpintojėliu centre.

Gasčiūnų Šv. Stanislovo Kostkos bažnyčia. Gasčiūnų k., Joniškio r.

Gasčiūnų kaimo Šv. Stanislovo Kostkos medinė bažnyčia buvo pastatyta  XVII a., o dabartinė atstatyta 1931 m. kunigo Flavijaus Žilinsko rūpesčiu. Kuklus pastatas su dvišlaičiu stogu išsiskiria dideliu bokštu su aukštu piramidiniu stogu. Bokštą puošia apskritas žvaigždinis langelis ir du dideli langai su arkomis bei daugybe stiklų. Įdomi šventoriaus varpinė be sienų - tik piramidinis stogelis ant stulpų su spyriais, kurioje du skirtingų dydžio varpai, vienas jų lietas J. Mauzerio XVIII a. pabaigoje.

Kalnelio Šv. Jono Krikštytojo kaimo kapinių koplyčia. Kalnelio k., Joniškio r.

Pasak padavimų, koplyčia gali būti pastatyta buvusioje senovės lietuvių šventoje vietoje – romuvoje. Koplyčia rytinėje Kalnelio kaimo dalyje yra XVIIIa. Pabaigos – XIX a. pradžios liaudies architektūros statinys. 1939 m. koplyčia buvo suremontuota, pakeista dalis fasado konstrukcijų, pristatytas bokštelis. Tačiau nepaisant to, ši koplyčia yra išlaikiusi daug autentiškų elementų.

Kurmaičių Šv. Mato apaštalo kapinių koplyčia. Kurmaičių k., Joniškio r.

Koplyčia pastatyta 1799 m. Pastato planinė struktūra ir architektūrinė išraiška būdinga lietuvių liaudies architektūrai. Koplyčia yra stačiakampio plano su trisiene apside ir prie jos prišlieta zakristija. Interjere išlikęs saikingo dekoro medinis altorius, baliustrada, sakykla, pagrindinės įėjimo durys su  kalvio darbo apkaustais. 2004 m. restauruotas ir unikalus altorius.

Ivoškių Šv. Jono Nepomuko koplyčia. Ivoškių k., Joniškio r.

Ivoškių kaime, 12 km į pietvakarius nuo Joniškio, prie Šiaulių – Rygos geležinkelio, kapinėse yra  XVIII a. statyta Šv. Jono Nepomuko koplyčia. Joje iki šių dienų išliko vertingų religinio meno kūrinių ir kulto reikmenų.

Jakiškių Šv. Ignaco kapinių koplyčia. Jakiškių k., Joniškio r.

Jakiškių kaimas yra prie Vilkiaušio upelio (Sidabros intakas, 13,3 km ilgio), 9 km į pietus nuo Joniškio. Šio kaimo kapinėse yra sena medinė koplyčia, nežinia kada kaimo  gyventojų statyta. Kapinių medinė koplyčia yra labai originali. Stogas aukštas, keturšlaitis, su solidžiu bokšteliu ant kraigo vidurio. Prie išilginės sienos pristatyta  zakristija.

Raktuvės kapinių koplyčia. Žagarė, Joniškio r.

Žagarės mieste ant Žagarės piliakalnio esanti Raktuvės koplyčia pastatyta 1796 metais. Tai medinės liaudies architektūros statinys. XIX a. viduryje piliakalnio aikštelėje buvo atidarytos miestelio katalikų kapinės. Pylimo kampe yra nedidelė stulpinės konstrukcijos varpinė. Dabar koplyčioje įrengta kryždirbystės darbų ir fotografijų ekspozicija „Sakralinės kalvystės paminklai Žagarėje“.

Kelmės r.

Švč. Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčia, M.K. Sarbievijaus g. 38, Kražiai

Vėlyvojo baroko stiliaus bažnyčia, pastatyta vienuolėms benediktinėms 1757 – 1763 m. pagal Tomo Žebrausko projektą. Bažnyčia dvibokštė, vienanarė, su kvadratine presbiterija, abipus jos glaudžiasi koplyčia ir zakristija. Prie šoninės sienos pristatyta galerija su laiptais, jungianti vienuolyną ir vargonų choro tribūną. Dviejų tarpsnių fasade dominuoja masyvios didžiojo orderio kolonos. Originalios formos aštuoniakampių bokšto tūrius netradiciškai praauga frontonas. Tokia fasado kompozicija gerokai skiriasi nuo vilnietiškų vienalytės plastikos vėlyvojo baroko pavyzdžių. Korintinio orderio kolonos laiko kampais į viršų kylančius karnizus, už kurių tarsi gilumoje ryškėja stiuko lipdiniai: gausybė angeliukų tarp debesų susitelkę apie centre švytintį langą – rozetę, jo fone regimas Šventosios Dvasios balandžio siluetas.

Kelmės dvaro sodyba, Dvaro g. 15

Kelmės dvaro ansamblis - vienas iš nedaugelio išlikusių barokinio stiliaus provincijos dvarų Lietuvoje. Ypač įdomūs savo architektūra ir istorija dvaro vartai, kurie turėjo trejopą paskirtį: tai buvo reprezentacinis įvažiavimas į sodybą, biblioteka, o baudžiavos laikotarpiu - kalėjimas su vieta bausmėms vykdyti. Kelmės dvaro teritorija pradėjo formuotis XV a. XV a. pabaigoje Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Kelmės dvarą padovanojo Jonui Kontautui. 1591 m. dvaras atiteko Gruževskiams. Jų šeimai šimtmečius priklausę rūmai pastatyti apie 1780 m. Nepakito išplanavimo struktūra, pagrindinių pastatų ir kelių išdėstymas, parko ir sodo vieta. 1892 m. architektas F. Lemanas (Lehmann) atliko Kelmės dvaro rūmų perstatymo projektą, o 1898 m. buvo parengtas parko įrengimo projektas.

Kelmės dvaras – vieta, kur pirmiausiai Lietuvoje prasidėjo 1831 m. sukilimas prieš carinę Rusiją. Kelmės dvaro sodybos teritorijos plotas kartu su parku – 15,2 ha., yra išlikę 9 autentiški dvaro laikotarpio pastatai.

Šiuo metu dvaro rūmuose įsikūręs krašto muziejus. Mažuosius turistus pritraukia ekspozicija apie indėnų etnografiją bei pavasarį ir vasarą rengiami įvairūs indėniški žaidimai, edukaciniai užsiėmimai. Kiekvienais metais liepos mėnesį vyksta Žemaičių tradicinių amatų mokymo kursai, kuriuose dalyvauja žmonės iš visos Lietuvos.

Tytuvėnų Angelų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblis, piliakalnio g. 2a, Tytuvėnai

Iki šių dienų išlikęs vienas įdomiausių ir didžiausių XVII - XVIII a. Lietuvos sakralinės architektūros kompleksų, kurio architektūroje ryški daugiasluoksnė gotikos, renesanso ir baroko stilių dermė. Ansamblį sudaro vienas šalia kito išsidėstę pastatai: bažnyčia, vienuolyno namas, šventoriaus tvoros arkados su Kristaus laiptų koplyčia, dviaukštis vienuolyno mūras ir prie šio ansamblio centro prisišlieję ūkinės paskirties trobesiai. Šventovė trinavė, bazilikinio tūrio, su itin ilga centrinės navos aukščio ir pločio presbiterija, užsibaigiančia trisiene apside. Bažnyčios interjerą puošia didingas vėlyvojo baroko devynių altorių, sakyklos ir krikštyklos ansamblis. Komplekse yra daug vertingų tapybos darbų.

Šiaulių r.

Rekčių piliakalnis, Rekčių k.

Piliakalnis (Vinavos Kalnas) įrengtas aukštumos kyšulyje, Ventos dešiniajame krante, santakoje su bevardžiu upeliu. Aikštelė beveik apvali, 7 m ilgio Š-P kryptimi ir 6 m pločio, iš visų pusių apjuosta pylimu, kuris Š pusėje yra 2 m aukščio, 22 m pločio, P- atitinkamai 1 ir 14 m, šonuose - 0,5 ir 4 m. Išorinėje Š pylimo pusėje, 4 m žemiau aikštelės iškastas 25 m ilgio, 13 m pločio, trikampio formos terasa. Šlaitai statūs, 8-12 m aukščio. Š pylimo viršuje įrengiant šokių aikštelę jis nuskleistas, žemėmis užverstas Š griovio galas. 1995 m. sutvirtintas erodavęs ŠR šlaitas. Piliakalnis dirvonuoja, pylimo papėdėje auga liepa ir keli ąžuolai.

Į ŠR nuo piliakalnio, 0,7 ha plote yra papėdės gyvenvietė. Piliakalnis datuojamas I tūkst. viduriu – XIV a.

Kurtuvėnų Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia

Mūrinė Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia pastatyta 1792 m. Jos statybą sumanė ir finansavo Kurtuvėnų dvaro bei miestelio savininkas Jokūbas Nagurskis. Šis bajoras buvo vienas turtingiausių XVIII a. antros pusės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žmonių, garbingo Baltojo Erelio ordino kavalierius, užėmė aukštas Žemaičių kunigaikštijos pakamorės (žemės ribų teismo teisėjo) pareigas.

Bažnyčios projektą pagal J. Nagurskio pageidavimus parengė Vilniaus universiteto architektūros katedros dėstytojas Martynas Knakfusas. Statybos darbai, pradėti 1783 m., truko devynerius metus. Statinio architektūroje harmoningai suderinti vėlyvojo baroko ir ankstyvojo klasicizmo elementai. Grakščios bokštų formos tęsia Vilniaus baroko mokyklos tradicijas, tačiau fasado saikingumas, harmoningos proporcijos jau liudija klasicizmo įtaką.

Pagal baroko tradicijas bažnyčia turėjo tapti ne tik Dievo namais, bet ir antkapiniu paminklu jos fundatoriui. Fundaciją tebeliudija virš pagrindinio bažnyčios įėjimo esanti lenta su Nagurskių giminės herbu ir po pastatu įrengti laidojimo rūsiai, kurių vienoje kriptoje, mokslininkai neabejoja, palaidoti Jokūbo Nagurskio palaikai.

2007 m.  užbaigti bažnyčios stogo ir fasadų restauravimo darbai ir visuomenės lankymui atverti restauruoti laidojimo rūsiai.

Kurtuvėnų dvaro svirnas, Aušros alėja 21

Kurtuvėnų svirnas – unikalus medinės barokinės dvarų architektūros pavyzdys, vienas didžiausių  ir seniausių medinių svirnų Lietuvoje. Svirną iš pušinių rąstų, kaip manoma, XVIII a. pabaigoje surentė Nagurskių dvaro baudžiauninkai. Daugiau nei du šimtus metų svirnas stebino savo dydžiu, dviejų pakopų stogu su pusapvaliais stoglangiais, neįprastu įgilintu priesvirniu ir galerija, arkų pavidalo sijomis, kalvystės dirbiniais.

Kurtuvėnų dvaro svirne nuo pat jo pastatymo laikyti grūdai, vėliau įrengtas ir malūnas. Tačiau statinys buvo skirtas ne vien ūkio reikmėms. Dvarininkas Jokūbas Nagurskis svirne įkūrė teatrą. Čia rengti baudžiauninkų vaidinimai, keltos puotos, kuriose apsilankydavo svečiai iš Anglijos, Prancūzijos, artistai iš Italijos. Svirnas naudotas ir bausmėms vykdyti –  čia buvo įrengtas ratas su dešimčia rykščių. Sukant ratą, rykštės krisdavo į nusikaltusio baudžiauninko nugarą.

Nuo 1996 m. svirnas atiteko Kurtuvėnų regioninio parko direkcijai ir tapo krašto kultūros centru. 1998 m. atgaivinta sena tradicija – pradėti rengti kasmetiniai Klojimo teatrų festivaliai, o nuo 2007 m. metų iš bažnyčios persikelia ir Tytuvėnų tarptautinio vasaros festivalio renginiai.

2001 m. rugpjūčio 1 d. gaisras sunaikino svirną, tačiau sukaupta fiksacinė medžiaga, visuomenės ir vyriausybės parama 2002 m. Kurtuvėnų regioninio parko direkcijai leido pradėti svirno atkūrimo darbus, kurie sėkmingai baigti. Senasis svirnas vėl atgijo ir tebėra kaip buvęs kultūros ir turiningo laisvalaikio traukos centru.