|
EPD’2007
metais visuomenei pristatomi objektai Biržų r. | Kupiškio r. | Panevėžio r. | Pasvalio r. Astravo dvaras, Astravo g. Nr. 17, Biržai Astravo dvaras - tai itališkų vilų stiliaus rūmai, viena gražiausių romantizmo laikotarpio dvarų rezidencijų Lietuvoje. Astravas – tai Biržų miesto dalis, esanti Širvenos ežero šiauriniame krante. XVII a. I-oje pusėje ši vietovė minima kaip Kristupo Radvilos Biržų valdų palivarkas. Biržai Radvilų valda tapo XV a. pabaigoje. Biržų-Dubingių Radvilų giminės atšakos pradininku laikomas Jurgis Radvila, Lietuvos didysis etmonas, dar vadinamas Lietuvos Herakliu. Jo duktė Barbora ištekėjo už Lietuvos ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto. Po jo valdė Mikalojus Radvila Rudasis, kuris 1547 m. gavo Šventosios Romos imperijos kunigaikščio titulą. Jo sūnus Kristoforas Mykolas Radvila Perkūnas pirmas apsigyveno Biržuose ir pastatė pirmąją pilį, be to, 1589 m. išrūpino iš karaliaus Biržams Magdeburgo teises. Miesto herbe įteisintas Radvilų ženklas – juodas Romos imperijos erelis geltoname fone. Radvila Perkūnas praplėtė tėvo įsteigtą mokyklą, XVII a. tapusią įžymia reformatų kolegija, kurią lankė Lietuvos ir Kuršo bajorų vaikai. Diegdami protestantizmą, Radvilos siekė išlaikyti Lietuvos atskirumą nuo Lenkijos ir įtvirtinti racionalistinę Vakarų Europos kultūros dvasią.
1704 m.
švedų kariuomenė užėmė Biržų tvirtovę ir ją susprogdino. Praradusi
strateginę reikšmę ji nebebuvo atstatoma. 1804 m. Biržai už skolas
užstatyti Juozapui Tiškevičiui. Baigėsi Radvilų valdymo laikotarpis,
trukęs apie 360 metų ir atspindėjęs šios šeimos galią bei turtą.
Nors Lietuvos statutas draudė parduoti ar užstatyti tėvoniją,
įsikišus Rusijos carui, Biržai 1811 m. pripažinti Tiškevičiams. Po
užsitęsusių teismų 1844 m. Biržai galutinai tapo Tiškevičių
nuosavybe. Juozapo Tiškevičiaus anūkas Jonas Tiškevičius (1802–1862) Astravą pasirinko nuolatine savo rezidencija, pasistatė mūrinius rūmus. Jis kūrė ne tik Astravo dvaro sodybą, bet ir fundavo katalikų bažnyčias Nemunėlio Radviliškyje (1849–1854) ir Biržuose (1853–1858). Tuo tarpu Biržų pilies jis neatstatinėjo. 1862 m. jis įsteigė nedalomą žemėvaldos vienetą – Biržų majoratą su 50 000 ha žemės. Majoratas buvo patvirtintas caro įsakymu 1862 m. gegužės 29 d., o tų pačių metų rugpjūčio 20 d. Jonas Tiškevičius tragiškai žuvo. Kadangi grafas buvo viengungis, majoratas atiteko brolio Juozapo sūnui Mykolui. Antrasis Biržų majorato valdytojas Mykolas Tiškevičius (1828–1897), kuris 1865 m. persikėlė gyventi į Romą, tapo garsiu Europoje antikos radinių kolekcininku. Apie 1865–1871 m., po Vilniaus senienų muziejaus uždarymo, Astravo dvare gyveno Eustachijus Tiškevičius. Majoratą 1872 m. paveldėjo Mykolo sūnus Juozapas Tiškevičius (1850–1905), kuris valdė jį 8 metus. Majoratą jis dovanojo jaunesniajam broliui Jonui Tiškevičiui (1852–1901). Po pastarojo mirties dvarą paveldėjo jo sūnus Alfredas Tiškevičius (1882–1930) – paskutinis Astravo savininkas.
Rūmai smarkiai nukentėjo I pasaulinio karo metais. Iki 1920 m. jie stovėjo tušti. Buvo išgrobstyta parketas, mediniai sienų paneliai, kokliai, langų stiklai. Paskutiniam dvaro savinininkui Alfredui Tiškevičiui po žemės reformos 1922 m. palikta 80 ha žemės. Dalis valdų perduota Biržų miesto plėtrai. Savininkas dvarą nuomojo o po to pardavė agronomui Povilui Variakojui. Šis 1923-1924 m. čia įsteigė vilnų verpyklą, o 1929-1930 m. išplėtė ją į linų fabriką. Tam buvo pritaikytas žirgyno pastatas, o administracija įsikūrė rūmuose. II pasaulinio karo metu rūmai visiškai apleisti, 1956 m. jų būklė buvo avarinė. Linų fabrikas ,,Siūlas“ dvare veikė sovietmečiu ir tebėra dabar. Jo iniciatyva 1965 m. rūmai restauruoti pagal architektų R. Kaminsko ir A. Urbšto projektą. Dabar čia veikia Biržų AB ,,Siūlas“. LTSR Ministrų Tarybos nutarimu 1963 01 21 sodyba įtraukta į respublikinės reikšmės architektūros paminklų sąrašą. Astravo
rūmų prieangį puošusios metalinės liūtų figūros, nulietos Sankt
Peterburge XIX a. viduryje, dar 1938 m. buvo išvežtos į Kauną, o
prie rūmų 1965 m. pastatytos jų gipsinės kopijos. Vidutinio dydžio (18 ha) parkas įrengtas ežeru apjuostame pusiasalyje, ribojamas drenažinio perkaso (kanalo) ir Apaščios upelio. Iškasti aštuoni aptakių netaisyklingų formų tvenkiniai. Vanduo panaudotas kaip labai svarbus parko komponentas. Įspūdingas sodybos objektas yra 51 m ilgio tiltas-užtvanka per Apaščios upelį, primenantis romėnų akveduką. Jis pastatytas 1858–1860 m., restauruotas 1996 m. Šiuo metu čia veikia AB ,,Siūlas“ administracinės patalpos. Biržų pilis, Radvilos g. 3, Biržai
XVII a. pradžioje, per karus su švedais pilis buvo sugriauta ir tik 1662-1682 m. perstatyta. Pilis buvo išplėsta - pagal naują nyderlandų bastioninės tvirtovės tipą performuoti pylimai. Vis dėlto ir ši tvirtovė gyvavo neilgai – 1704 m. ją užėmė ir susprogdino švedai. Biržų pilis buvo restauruota tik po daugelio metų – 1978-1988 m. Tai vienintelė geriausiai Lietuvoje išlikusi bastioninė pilis. Dabar pilies komplekse yra rūmai, parakinės, tiltas, gynybiniai įrenginiai, vartų pastato liekanos. Arsenalo pastato pamatai. Šiuo metu rūmuose įsikūręs Biržų krašto muziejus „Sėla“ ir savivaldybės viešoji biblioteka. Lankymo dienos: rugsėjo 26 d. 10 val. - 18 val. objekto lankymas nemokamas; rugsėjo 22, 25, 26, 27, 28, 29 dienomis 10 val. - 18 val.; rugsėjo 23 d., 30 d. 10 val. - 17 val.
Antašavos dvaras, Antašavos k., Kupiškio r.
Klasicizmo stiliaus dvaro rūmai suprojektuoti ir pastatyti pagal žinomo to meto architekto M. Šulco projektą. Dvaro rūmų statyba (1811-1820 m.) baigta jau po architekto mirties. Antašavos dvaro rūmai – vienintelis M. Šulco projektuotas pastatas, išlikęs Lietuvoje. Dvaro sodyba apibūdinama kaip ansamblis (tiesa, išlikęs fragmentais) suformuotas naudojant klasicizmo laikotarpiui būdingas kompozicijos priemones ir savybes. Architektūrai būdingas vieningumas, pusiausvyra, racionalumas. Išlikęs baroko stiliaus akmens mūro svirnas puošnus savo arkiniais skliautais primena Papyvesio dvaro laikotarpį. Salamiesčio buvusi dvaro sodyba. Salamiesčio k., Kupiškio r.
Dauguma dabar išlikusių dvaro statinių pastatyti XIX a. 3–6 dešimtmečiais. Klasicizmo formas turintys rūmai pastatyti sodybos centre, kelių susikirtime, nuo kurio vedė lapuočių medžių alėja. Rūmai stačiakampiai, vieno aukšto, stogas keturšlaitis. Fasade – keturių kolonų portikas, neaukštas, primena paprastą dvišlaitį prieangį. Jo kolonas į viršų kiek siaurėja, tačiau neturi kapitelių ir nėra kanoninių proporcijų. Langai po du atskirti rustuotų menčių. Pastogėje nesudėtingos formos karnizas – jo originalios dalys šiandien išlikę tik galiniuose fasaduose. Salamiesčio dvaro kumetynas, svirnas, alaus bravoras apie 1850 m. buvo pastatyti iš plūkto molio blokų. Cokolis iš akmens mūro. Fasadai papuošti rustuotomis mentėmis ir langų apvadais. Svirno galiniame fasade buvo dvi kolonos. Arčiau kelio stovėjo neišlikęs didelis grūdų sandėlis. Kitame sodybos gale, aukščiausioje vietoje, apie XIX a. vidurį iš lauko akmenų buvo sumūrytas vėjo malūnas profiliuota kepure. Stirniškių (Stirniškio) piliakalnis, Subačiaus sen., Kupiškio r. Piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, Lėvenio kairiajame ir Pilupio dešiniajame krante, jų santakoje. Aikštelė keturkampė, pailga rytų – vakarų kryptimi. Rytiniame piliakalnio krašte supiltas 36 m ilgio, 1,5 m aukščio ir 16 m pločio pylimas, kurio išorinis šlaitas leidžiasi į 2,5 m gylio griovį, iškastą šiauriniame piliakalnio šlaite. Aikštelės pietinėje pusėje supiltas mažesnis, 1 m aukščio, 5 m pločio pylimas. XX a. 7 dešimtmetyje supylus naują Panevėžio – Kupiškio plento sankasą į pietus nuo piliakalnio, Pilupio upelis pradėjo ardyti piliakalnio pietinį šlaitą. Prie piliakalnio 1,3 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje kasinėjant buvo rasta lygiasienės ir grublėtosios keramikos. 300 m į šiaurės vakarus nuo piliakalnio buvo III – V a. pilkapynas. Piliakalnis datuojamas I tūkst.. – II tūkst. pradžia. Piliakalnis dar žinomas Skverbų ir Palėvenės vardais. Aukštupėnų piliakalnis, Kupiškio sen., Kupiškio r.
Rytinėje ir pietinėje pašlaitėje 5 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta grublėtos ir žiestos keramikos, taip pat žalvarinių dirbinių. Piliakalnis dar žinomas Kupiškio vardu.
Pauliankos (Palėvenės) dvaro pastatų ansamblis. Stirniškių k. Kupiškio r.
Pastatų ansamblį sudaro rūmai, oficina, pieninė, sandėlis, spirito varyklos pastatai, vandens malūnas, tvartas, parkas, dvaro teritorijoje yra dolomitų atodanga. Išlikę pastatai pastatyti iš šiaurės Lietuvos statybinių medžiagų, jų architektūroje vyrauja ryški romantizmo išraiška.
Noriūnų buvusio dvaro pastatų ansamblis ir parkas. Norkūnai, Kupiškio r.
Dvaro parke, kuris leidžiasi į kairiakrantį Lėvens slėnį, auga balzaminiai kėniai, europiniai maumedžiai, pilkieji riešutmedžiai Noriūnų architektūros ansamblis, kurį sudaro dvaro rūmai, kumetynas, ūkiniai pastatai ir parkas, yra valstybinės reikšmės paminklas.
Zasinyčių buvusi dvaro sodyba. Zasinyčių k. Kupiškio r.
Iki mūsų dienų išlikę šie dvaro pastatai: kumetynas (išlikusios tik sienos), svirnas (išlikusios tik lauko akmenų mūro sienos), buv. arklidės, ūkinis pastatas, diendaržis ir tvartas, ūkiniai pastai.
Upytės piliakalnis, Tarnagalos k., Panevėžio r. Piliakalnis, dar vadinamas Čičinsko kalnu, yra Tarnagalos kaime, priklausančiame Upytės seniūnijai. Piliakalnis yra 0,55 km į šiaurės rytus nuo Panevėžio – Kėdainių ir Naujamiesčio – Tarnagalos kelių sankryžos, 0,25 km į šiaurės vakarus nuo Upytės bažnyčios ir 0,15 km ta pačia kryptimi nuo Vešetos ir Uostrauto santakos, Uostrauto kairiajame krante. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu.
Manoma, kad čia buvo istorinės Upytės žemės, minimos nuo XIII a., centras. Ši pilis buvo sunkiai įveikiama kliūtis Livonijos ordino kariuomenei, XIV a. ne kartą niokojusiai kraštą. Pilis buvo įrengta tuomet tyvuliavusio Vešetos ežero saloje. Upytės pilis stovėjo dar XVI a. Pasibaigus kovoms su Livonija, Upytė neteko savo gynybinės reikšmės ir centro vaidmenį užleido Panevėžiui. XVII – XVIII a. papilyje stovėjo Upytės pavieto dvarininko Vladislovo Sicinskio dvaras. Piliakalnis garsėja padavimais apie nedorą poną Čičinską. Pagrindą padavimams apie nugrimzdusį dvarą davė kalvoje esantis įdubimas. Greičiausiai tai karstinės kilmės darinys. Nors yra versija, kad tai galėjęs būti inžinerinis įrenginys, savotiškas uostas, į kurį, pavojaus atveju, valtimis atplaukdavę slėptis vietiniai gyventojai. Berčiūnų pilkapynas. Berčiūnų k., Panevėžio r. Pietrytinėje Berčiūnų kaimo pušynėlio dalyje, dešiniajame Nevėžio krante yra pilkapynas, vadinamas Švedkapiais. Aišku, su švedais čia jokio ryšio nėra: šiuose kraštuose pilkapiuose žmonės laidoti pirmaisiais mūsų eros amžiais. Kadangi pilkapynas yra prie kelių kaimų ribų, archeologinėje literatūroje jis ir vadinamas net 4 kaimų vardais: Berčiūnų, Maletiškių, Nausodės ir Navaršonių. 1989 m. duomenimis, Berčiūnų pilkapyne buvo 73 pilkapiai su griautiniais II – V a. palaidojimais. Pilkapių sampilai yra 7-13 m skersmens ir iki 1,2 m aukščio. Mūsų laikus pilkapiai pasiekė apardyti. Dar 1909 m. vieną pilkapį kasinėjo rusų archeologas I. Abramovas. 1989 m. kelis apardytus pilkapius ištyrė Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologas P. Tebelškis, 1992-1996 m. tyrinėjimus tęsė Istorijos instituto archeologai (1992 m. – I. Vaškevičiūtė, 1993-1996 m. – S. Urbanavičienė). Buvo ištirta per 20 labiausiai suardytų pilkapių.
Ąžuolpamūšės piliakalnis, Saločių sen., Pasvalio r.
2001 m. archeologinių tyrimų metu, aikštelėje aptiktas 50 – 130 cm storio kultūrinis sluoksnis su iš akmenų krautų krosnių vietomis, stulpavietėmis, geležinio įmovinio ietigalio dalimi, ylomis, žalvario kabučiu, smeigtuko dalimis, grandelėmis, sidabrine viela bei grublėta ir lygia keramika. Piliakalnis datuojamas IX – XIII amžiais. Piliakalnis apardytas jame rengiant įvairias šventes. Į rytus ir pietvakarius nuo piliakalnio 0,7 ha plote plyti papėdės gyvenvietė, kurioje aptikta grublėtos keramikos, perdegusių akmenų. Piliakalnis dar minimas Dabužių vardu. |
Prieš
pradedant Kristupui Radvilai Perkūnui statyti Biržų pilį, 1575 m.
buvo užtvenktos Apaščios ir Agluonos upės, karstinės kilmės pelkės
vietoje suformuotas 400 ha ploto ežeras. Jis skirtas tvirtovės ir
miesto prieigoms apsaugoti. Pirmoji Biržų pilis pastatyta 1586–1589
m. pagal italų bastioninių kvadratinio plano tvirtovių schemą. Kieme
stovėjo trijų aukštų rūmai su renesansiniais frontonais, evangelikų
reformatų bažnyčia, arsenalas, maisto sandėlis. Kelią į pilį saugojo
puošnūs vartai su bokštu. Pirmosios pilies vaizdas, nors ir ne
visiškai tikslus, užfiksuotas Tomo Makovskio XVII a. pradžios
graviūroje. Lietuvos ir Lenkijos karo su Švedija metu 1625 m.
tvirtovė buvo sugriauta. Antrąją Biržų pilį pradėjo statyti
būsimasis Lietuvos didysis etmonas Jonušas Radvila. Jis pasikvietė į
Lietuvą olandiškų bastioninių pilių žinovą, karo inžinierių Adomą
Freitagą (Freytag), kuris 1641 m. sudarė Biržų fortifikacijų
projektą. Tačiau dėl Radvilos pasirašytos unijos su Švedija pilis
1655 m. be pasipriešinimo buvo užimta švedų ir dėl to netrukus
sudeginta Lietuvos kariuomenės. Tvirtovės atnaujinimo ėmėsi
Boguslavas Radvila. Nors jis gyveno Karaliaučiuje, tačiau sekė visą
statybos darbų eigą. Iš Karaliaučiaus į Biržus atsiuntė savo
architektą Teofilį Spinovskį, kuris 1661–1662 m. parengė įtvirtinimų
ir pilies rūmų projektą. Darbams 1662–1665 m. vadovavo inžinierius
Samuelis Arciševskis. Gynybinį kvadrato konfigūracijos įrenginį
sudarė dvigubas pylimas, fosa ir keturi bastionai kampuose.
Tvirtovės rūmų (palazzo in fortezza) statyba vyko 1665–1669 m.
Rūmai
pradėti statyti 1841-1842 m. Astravo dvaro rūmų projekto autorius –
Tomas Tišeckis. Tikėtina, kad antrajame dvaro sodybos formavimo
etape galėjo dalyvauti L.C. Anichinis, kai 1859-1862 m. prie rūmų
buvo pristatomos šoninės galerijos su paviljonais, taip pat mūrijami
vandens malūnai bei tiltas-užtvanka: 1849-1851 m. pastatoma oficina
ir špitolė; 1851-1861 m. tvarkomos alėjos, oranžerijos ir keliai
prie rūmų; 1857-1860 m. valoma teritorija ir vyko tilto-užtvankos
statyba; 1861-1862 m. statomi paviljonai ir juos su rūmais
sujungusios arkados. 
1586-1589
m. kunigaikštis Kristupas Radvila Perkūnas savo žemėms ir Lietuvos
šiaurinėms sienoms saugoti Biržuose pastatė modernią, didžiausią ir
stipriausią tuo metu mūsų šalyje itališkojo tipo bastioninę
tvirtovę, kurią saugojo ne tik storos sienos, gynybiniai pylimai ir
vandens grioviai, bet ir dirbtinis 400 ha ploto Širvėnos ežeras.
Antašavos
dvaras minimas nuo 
Iki
XVIII a. Salamiesčio dvaras priklausė Radvilų giminei, vėliau dvarą
valdė Tiškevičiai. XVII a. šaltiniuose randama, kad Salamiesčio
dvaras keturis kartus per metus turėjo teikti prie bažnyčios įkurtai
špitolei nustatytą išlaikymą. Salamiesčio špitolėje rūpintasi 6
vargšais. 
Piliakalnis
įrengtas Lėvenio kairiajame krante esančioje kalvoje. Aikštelė
ovali, pailga šiaurės – pietų kryptimi. Pietiniame aikštelės gale
supiltas pylimas, o šiauriniame, rytiniame ir pietiniame šlaituose
iškastas 3 – 4 m pločio, 2 m gylio griovys, už kurio supiltas 280 m
ilgio, 1.8 m aukščio ir 7 m pločio pylimas. Piliakalnis smarkiai
apardytas arimų, I – ojo pasaulinio karo apkasų rytinėje aikštelės
dalyje iškastos duobės. Piliakalnis datuojamas I tūkst. – II tūkst.
pradžia.
Dvaro
sodyba įsikūrusi kaime, nutolusiame vienuolika kilometrų į
pietvakarius nuo Kupiškio. Visi pastatai išdėstyti laisvai, gerai
pritaikant prie esamų gamtinių sąlygų. Rūmai ir oficina yra Lėvens
slėnio lygumoje, nedideliu atstumu vienas nuo kito, pagrindiniai
fasadai nukreipti į pietus. Priešais rūmus – želdiniais suformuotas
reprezentacinis kiemas. Kitoje kelio pusėje, nedidelės kalvos
dauboje įrengtas ūkinis – gamybinis kiemas. Svarbus kompozicinis
elementas – tuopų alėja, apjungianti visus statinius. 
Istoriniuose
šaltiniuose dvaras minimas nuo 1665 m. Dvaro sodyba priklausė
Lietuvos didikų Tiškevičių, Tyzenhauzų, Oginskių, Komarų giminėms.
XVII - XVIII a. jame buvo auginami žemaitukų veislės arkliai. XIX a.
pabaigoje dvaro rūmus permūrijo vietiniai meistrai, vadovaujant
prancūzų architektui. 1921 m. dvare įvyko paskutiniojo jo savininko
J. Adomonio sesers Pranciškos Ievos ir poeto K. Binkio vestuvės. 
Zasinyčių
dvarą 1775 m. įsigijo Ukmergės pavieto maršalka A. Koscialkovskis.
Kalvos
šlaitai statūs, 4 – 5 m aukščio, viršuje aplink supiltas 1,5 – 2,5
aukščio ir apie 450 m ilgio pylimas, aukštesnis šiaurvakariniame
krašte. Pietvakarinė kalvos dalis nukasta, šiaurės rytinėje dalyje
prakastas pylimas. Kalva apaugusi medžiais. Piliakalnis užima 3 ha
plotą. Aikštelė apie 200 m ilgio ir apie 100 m. pločio. Kalvą supa
pelkėtos pievos, melioruotos 1930 – 1931 m. ir 1970 m. 
Gynybinis
piliakalnis įrengtas Tatulos ir Ūgės santakoje, aukštumos kyšulyje.
Aikštelė buvusi apvali, apie 50 m skersmens, su pylimais rytinėje ir
vakarinėje pusėse. Aikštelės rytinėje pusėje supiltas 45 m ilgio,
3,5 m aukščio, 16 m pločio puslankio formos pylimas, už kurio
iškastas griovys ir supiltas antras 50 m ilgio ir 1,5 m aukščio
pylimas. Šlaitai statūs, 7 – 10 m aukščio. Apie 40 % viso
piliakalnio nuplauta.