EPD’2007 metu visuomenei pristatomi objektai Marijampolės apskrityje

EPD’2007 metais visuomenei pristatomi objektai
Marijampolės apskrityje

Kazlų Rūdos sav. | Marijampolės r. | Šakių r. | Vilkaviškio r.

Višakio Rūdos Šv.Vyskupo Stanislovo bažnyčia. Višakio Rūdos k., Kazlų Rūdos sav.

Bažnyčia pastatyta 1883m. Tai vienintelis medinis neobarokinis sakralinis pastatas Sūduvoje.

Gražių proporcijų, tektoniškos kompozicijos pagrindinis fasadas su dviem kvadratiniais, raiškaus silueto, šalmais uždengtais bokštais ir trikampiu vidurinės dalies skydu primena mūrines barokines bažnyčias. Vietoje gausai profiliuotų mūrinių karnizų čia panaudotos išpjaustinėtos lentos, vietoje piliastrų - kita spalva išryškinti bokštų kampai arba sienų sandūros. Bažnyčią sudaro didelė stačiakampė trinavė dalis, vidurinės navos tąsoje esanti presbiterija su trisiene apsida ir šonines navas pratęsiančios, prie presbiterijos šonų priglaustos zakristijos.

Bažnyčios interjere taip pat nemažai neobaroko bruožų, tačiau čia labiau negu išorėje jaučiamas liaudies architektūros poveikis. Interjere navas skiria keturios poros mūrinių, kvadratinio skerspjūvio stulpų su voliutiniais kapitelias. Natūralaus medžio spalvos fone kontrastingai išsiskiria polichromiškai nudažyti, skulptūromis papuošti eklektinių formų altoriai. Virš prienavio yra vargonų choro balkonas su išpjaustinėtų lentų tvorele.

Marijampolės r.

Varnupių piliakalnis su gyvenviete, Varnupių k., Marijampolės sav.

Piliakalnis datuojamas I - o tūkst. Kr. pabaiga – XIII a. Piliakalnis įrengtas kalvoje, Amalvos pelkės pietiniame krašte. Aikštelė ovali, pailga šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi, 25x18 m dydžio, apjuosta pylimu, kuris aukščiausias (2,5 – 3 m) pietrytinėje dalyje. Papėdėje piliakalnis apjuostas 0,2 m gylio, 3 m pločio grioviu ir už jo supiltu 0,4 m aukščio, 4 m pločio pylimu. Šlaitai statūs, 7-12 m aukščio. Piliakalnis dirvonuoja, aikštelę kerta apkasai. Rytinėje ir pietinėje papėdėse, 0,1 ha plote yra senovės gyvenvietė, kurioje rasta geležies kritė, perdegusių akmenų, molio tinko. 1971 m. P.Kulikauskas aikštelės pietrytinėje dalyje ištyrė 200 kv. m plotą, padarė rytinio pylimo pjūvį. Aikštelėje aptiktas 0,6 – 4,8 m storio kultūrinis sluoksnis, jame rasta židinių, stulpaviečių, grublėtos ir žiestos keramikos, šlako, dvi titnago skiltelės. Piliakalnio aikštelė tris kartus aukštinta, užpilant molio sluoksnius. Molis sutvirtintas pušiniais rąstais ir akmenimis. 0,2 km į pietvakarius nuo piliakalnio yra akmuo su iškalta pasaga, vadinamas Patkaviniu.

Lankymo dienos ir valandos: rugsėjo 22 – 30 d. 10 - 17 val., laiką suderinus iš anksto su Varnupių kaimo bendruomenės pirmininku Sauliumi Stanynu, tel. 8 610 09026.

Šakių r.

Kristaus Atsimainymo bažnyčia, Alyvų g., Griškabūdis, Šakių r.

Medinė bažnyčia pastatyta 1796 m. Manoma, kad darbus vykdė architektas inžinierius Juozapas Vališauskas ir kunigas Jeronimas Šateika. Aštuonkampė klasicistinė Griškabūdžio bažnyčia stovi lygioje vietoje, ilgos stačiakampės aikštės kampe. Fasadus turtina stačiakampiai prieangio – portiko, presbiterijos – zakristijos priestatai ir nedideli altoriams skirti kyšuliai. Ypač puošnus pagrindinio fasado keturkolonis dorėninis portikas su belvederiniu bokšteliu. Statinį vainikuoja piramidinis stogas, o jo centrą ryškina daugiakampis bokštelis, užbaigtas kryžiumi. Pažymėtina, kad Griškabūdžio karmelitų bažnyčia yra vienintelis išlikęs daugiakampės klasicistinės medinės bažnyčios Lietuvoje pavyzdys. Šio unikalaus statinio interjerą dengia plokščios lubos, atremtos į keturias mūrines jonėnines kolonas. Lubų vidurio perdanga pakelta ir imituoja veidrodinį skliautą. Aštuonkampę dalį juosia galerija, o sienas dengia polichrominė sienų tapyba, daugiausia imituojanti architektūros elementus. XVIII a. pab. – XIX a. pr., kol čia dar buvo karmelitai, bažnyčią puošė septyni altoriai: didysis su Pasaulio Išganytojo paveikslu ir šeši šoniniai - Škaplieriaus Švč. M. Marijos, Šv. Juozapo, Šv. Onos, Šv. Arkangelo Mykolo, Šv. Teklės, Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo. XIX a. ir XX a. ne kartą remontuota bažnyčia išlaikė savo grožį iki šių dienų. 1877 – 1880 m. remonto metu senieji altoriai buvo pakeisti naujais – neobaroko formų, kurių autoriumi laikomas italų meistras Gutti.

Kultūros paveldo vertybės, esančios bažnyčioje: altorėlis su Šv. Barboros ir Šv. Onos bareljefais, sieninė tapyba „Mykolas Arkangelas“, memorialinė bažnyčios konsekravimo lenta, bažnyčios fundatoriaus memorialinė lenta, sietynas, paveikslai „Šventoji Trejybė“, „Marija su kūdikiu“, „Šv. Ona“, „Paskutinė vakarienė“, „Kristaus vainikavimas“, „Kristaus nuplakimas“, „Šv. Kazimieras“, skulptūros „Nukryžiuotasis“ I ir „Nukryžiuotasis“ II, altorėlis su Marijos paveikslu.

Šiai bažnyčiai ir kitoms išvardintoms vertybėms taikoma pradinė teisinė apsauga (registriniai objektai).

Lankymo dienos ir valandos: pirmadieniais – sekmadieniais, laiką suderinus iš anksto su klebonu Nerijumi Žvirbliu, tel.: 8 345 41115; mob. tel.: 8 611 19220.

Švč. Mergelės Marijos, Belaisvių Vaduotojos, bažnyčia, Sutkų k., Šakių r.

1825 m. pastatyta bažnyčia liaudies architektūros formų, stačiakampio plano, su bokšteliu, šonine koplyčia ir zakristija bei trisiene apside. Šventoriaus tvora iš medinių statinių. Jame yra kapinės.

Kultūros paveldo vertybės, esančios bažnyčioje ir šventoriuje: trys altoriai su šventųjų skulptūromis, paveikslas „Marija, krikščionių globėja“, skulptūros „Nukryžiuotasis“I ir „Nukryžiuotasis“ II ir Šv. Barbora, arnotas, kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra bei du ornamentuoti kryžiai.

Šiai bažnyčiai ir kitoms išvardintoms vertybėms taikoma pradinė teisinė apsauga (registriniai objektai).

Lankymo dienos ir valandos: pirmadieniais – sekmadieniais, laiką suderinus iš anksto su klebonu Gvidu Pušinaičiu, tel.: 8 345 44232.

Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia, Ilguvos k., Šakių r.

Dabartinę medinę bažnyčią 1814 m. pastatė Julijonas Grincevičius. 1822 m. ją konsekravo pavyskupis Augustinas Polikarpas Marcejevskis.

Bažnyčia yra liaudies architektūros formų, stačiakampio plano, su dviem šoniniais priestatais, apside ir trimis bokšteliais. Vidus trijų navų, atskirtų kolonomis. Šventorius aptvertas metaline tvora. Jame stovi medinė trijų aukštų varpinė, yra kapinės.

Bažnyčia stovi gražioje vietoje, ant aukšto kalno, nuo kurio atsiveria vaizdas į Nemuną.

Bažnyčia, varpinė ir klebonija yra valstybės saugomi objektai.

Kultūros paveldo vertybės, esančios bažnyčioje: E. Andriolio paveikslas „Marija su kūdikiu“. Šiai vertybei taikoma pradinė teisinė apsauga (registrinis objektas).

Lankymo dienos ir valandos: pirmadieniais – sekmadieniais, laiką suderinus iš anksto su klebonas Romualdu Vaičiulaičiu, tel.: 8 345 68336.

Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčia, Plokščių mstl., Šakių r.

Kunigo Tomo Jankausko rūpesčiu, padedant grafui Benediktui Tiškevičiui ir parapijiečiams, 1868 m. pastatyta dabartinė medinė bažnyčia. 1883 m. ją konsekravo pavyskupis Juozapas Olekas.

Bažnyčia lotyniško kryžiaus plano, vienabokštė, su žemesne trisiene apside ir bokšteliu. Šventoriaus tvora - medinių statinių.

Kultūros paveldo vertybės, esančios bažnyčioje: žalvarinis varpas, išlietas 1573 m., nežinomo dvasininko portretas, altorėlis su paveikslu „Šv. Steponas“, altorėlis su paveikslu „Apreiškimas“, paveikslas „Nukryžiuotasis“, skulptūra „Nukryžiuotasis“. Šioms vertybėms taikoma pradinė teisinė apsauga (registriniai objektai).

Lankymo dienos ir valandos: pirmadieniais – sekmadieniais, laiką suderinus iš anksto su klebonu Antanu Urbanavičiumi, tel. 8 345 42793; mob. tel.: 8 682 76312.

Apie objektą pasakoja klebonas Antanas Urbanavičius, Plokščių vidurinės mokyklos mokytoja Gražina Kazarian, tel. 8 345 42772.

Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia, Aušros g. 4, Kaimelio k., Šakių r.

XVII a. dabartinės bažnyčios vietoje stovėjusi koplyčia (pastatyta iki 1636 m.). Apie 1685 m. Kaimelio (Kidulių) dvaro savininkas Jeronimas Krišpinas - Kiršenšteinas pastatė namą ir jame įrengė koplyčią. Joje 1737 – 1739 m. pamaldas laikydavo Žemaičių vyskupas Juozapas Mykolas Karpis, kuris palaidotas koplyčios rūsyje. Koplyčia buvo Jurbarko parapijos filija. Iki 1839 m. joje (padidintoje) laikytos pamaldos. XIX a. pabaigoje koplyčia nugriauta, jos vietoje pastatyta klebonijos klėtis.

Kaimelio savininkas Benediktas Tiškevičius 1860 m. pastatė dabartinę medinę bažnyčią. Ją 1885 m. konsekravo pavyskupis Juozapas Olekas. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčia suremontuota. Bažnyčia stačiakampio plano, vienabokštė, su 7 pinakliais. Šventoriaus tvora - akmenų mūro.

Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios kompleksas (bažnyčia ir varpinė) yra saugomas valstybės. Kultūros paveldo vertybės, esančios bažnyčioje: paveikslai „Šv. Rokas“ ir „Marija su kūdikiu“. Šioms vertybėms taikoma pradinė teisinė apsauga (registriniai objektai).

Lankymo dienos ir valandos: pirmadieniais – sekmadieniais, laiką suderinus iš anksto su klebonu Zenonu Stepanausku, tel. 8 345 62212; mob. tel.: 8 687 84371.

Zyplių dvaro sodyba, Tubelių k., Šakių r.

Dvaras. Zyplių dvaro sodybą (Naujuosius Zyplius) XIX a. viduryje įkūrė J. Barkovskis. 1855 m. J.Barkovskiui mirus, Naujieji Zypliai atiteko jo podukrai Joanai Volferaitei – Kučinskienei. Vėliau Zypliai atiteko J. Kučinskienės dukrai Liudvikai Ostrovskienei. Ši naujuosius Zyplius pardavė grafui Tomui Potockiui. Po jo dvaro savininke tapo jo žmona, valdžiusi dvarą iki I – ojo Pasaulinio karo.

Zyplių dvaro sodybą sudaro du pagrindiniai sektoriai: reprezentacinis (rūmai ir dvi oficinos) ir ūkinis – gamybinis (virtuvė, karvidė, arklidė, tvartas, vežiminė, kumetynas, svirnas, šunidė).

Viename Zyplių dvaro ansamblio pastatų – arklidėse – yra įrengta Zyplių dvaro galerija, kur nuolat veikia tautodailės darbų paroda, vyksta kultūriniai renginiai, koncertai, vykdomi įvairūs projektai (Pažaislio muzikos festivalis), organizuojama įvairaus pobūdžio stovyklų veikla, vykdomi tautodailininkų bendrijos ,,Dailius” plenerai, minimos profesinės šventės, gali apsistoti keliaujantys dviratininkai. Dalis dvare vykstančių kultūrinių renginių yra tarptautiniai. Viename iš dvaro ūkio pastatų įkurta kalvė, kumetyne – keramikos dirbtuvės.

Parkas. Netaisyklingo geometrinio išplanavimo Zyplių dvaro parkas buvo įkurtas XIX a. viduryje. Jam būdinga gana ryškaus geometrinio išplanavimo rūmų teritorija ir vakarinė dalis bei didelis, už rūmų esantis peizažinis parkas. Pradžioje čia augo tik vietiniai miško medžiai ir buvo įrengta takų sistema. Parką gerokai pertvarkė Tomas Potockis – iškasė du tvenkinius, pasodino iš Lenkijos parsivežtų egzotinių medžių ir krūmų, įrengė oranžeriją, voljerą fazanams, pavėsines. Parteryje priešais rūmus buvo įrengtas fontanas, per kanalus nutiesti lieptai. Parkas turėjo didesnę stačiakampio formos rytinę ir žymiai mažesnę lygiašonio trikampio formos vakarinę dalis, kurias skyrė vietinis kelias. Rūmai su nedideliu skydo formos parteriu, oficinos ir kai kurie kiti pagalbiniai dvaro pastatai buvo sutelkti šalia kelio, rytinės dalies šiaurės vakariniame kampe. Vakarinėje dalyje buvo pasodinta 200 m ilgio berlyninių tuopų alėja. Didesnioji rytinė dalis nežymiai susilieja su šalia esančiu natūraliu mišku. Šiuo metu čia auga 29 svetimžemių sumedėjusių augalų rūšys ir formos. Vyraujantys medžiai – lapuočiai. Parko pasididžiavimas – valstybės saugomas gamtos paminklas – Zyplių Ąžuolas, kuriam apie 360 metų (kamieno apimtis – 630 cm, medžio aukštis – 34 m). Šis parkas yra vienas didžiausių Lietuvoje, jis užima 21 ha teritoriją.

Dvaro sodyba yra valstybės saugomas objektas.

Gelgaudiškio dvaro sodyba, Gelgaudiškio mstl., Šakių r.

Dvaras. XV a. stovėjęs Gelgaudų palivarkas buvo vadinamas Gedigaudiškiu. 1507 m. šį palivarką LDK didysis kunigaikštis Aleksandras padovanojo Jonui Sapiegai. 1585 m. jį nusipirko Grigalius Masalskis. Iš jo 1586 m. dvarą nusipirko Kasparas Oziembovskis. 1599 m. pirmą kartą paminimas Gelgaudiškio vardas. XVIII a. Gelgaudiškį valdė Gelgaudai ir Čartoriskiai. 1797 m. iš A.Čartoriskio palivarką nusipirko vokiečių baronas Teodoras Henrikas Frydrichas Koidelis. Pagal istorinius tyrimus, dvaro rūmų pastatas buvo pastatytas 1842 – 1846 m., bet pagal turimas nuotraukas, darytas Koidelių giminės, pastatas buvo barokinis. Rekonstrukcija, suteikusi pastatui klasicistinį stilių, buvo atlikta apie 1845 m. Dvaro rūmų interjeras galėjo būti sukurtas jau valdant Komarui (po 1898 m). Dvarui priklausė 300 margų ploto parkas, šeimos koplyčia bei kapinės. Po 1887 m. Aleksandro III įsako, draudžiančio valdyti užsieniečiams dvarus Rusijos imperijos pasienio zonoje, Fransas Koidelis buvo priverstas parduoti dvarą lietuvių bendrovei iš keturių asmenų: J.Svido, J.Montvilos, A.Baltučio ir A.Zano. 1898 m. Gelgaudiškį iš jų nusiperka dvarininkė A.M.Komar. Po 1922 m. žemės reformos dvaras buvo išparduotas, o rūmuose įsteigta vaikų prieglauda, priklausanti vienuolėms šaritėms. II-ojo Pasaulinio karo metais rūmuose buvo įsikūręs štabas, o vėliau – karo ligoninė. Po karo iki 1961 m. – vaikų namai, iki 1966 m. mokykla – internatas, nuo 1966 m. dvare įkurta pagalbinė mokykla.

Parkas. Rūmus supa senas parkas. Tai vienas didžiausių Lietuvos parkų, pasižymintis sudėtinga struktūra. Čia griežtos geometrinės formos pereina į natūralią Nemuno šlaitų girią. Pagrindinė šio parko ašis – ketureilė sidabrinių klevų alėja, kertanti į Nemuną atkreiptus rūmus iš pietų pusės. Stambiausi šios iš Šiaurės Amerikos introdukuotos rūšies medžiai yra daugiau nei metro skersmens. Sidabrinių klevų drevėse peri didysis dančiasnapis (paukštis, įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą). Dvaro parkas pereina į miško parką, kuriame galima pamatyti:

Aikštelę, iš kurios taisyklingai aštuoniomis pasaulio šalių kryptimis iškirstos proskynos (takai). Ši vieta vadinama „žvaigžde“. Tai ypač įdomus parko elementas;
Maždaug 3 m aukščio žemės kauburį, vadinamą „asesoriaus kapu“;
Velnio kalną. Tai įspūdinga, daugelyje legendų minima stačiais šlaitais kalva;
Aukščiausią Sūduvos eglę (aukštis – 42,54 m, skersmuo – 103,2 cm);
Baronkapines. Tai baronų Koidelių kapai.

Ąžuolai sudaro didžiausią parko medynų dalį. Šie įspūdingi, gyvybingi ir didingi ąžuolai – senųjų Sūduvos girių palikuonys. Be jų parke galima pamatyti Krymo liepą, veimutinę pušį, rausvažiedį kaštoną ir kt. Parke dominuojantys ąžuolai gražiai sugyvena su liepomis, klevais, uosiais, guobomis, skirpstais, pušimis, eglėmis. 2000 m. parke įrengtas Gelgaudiškio pažintinis takas.

Dvaro sodyba yra valstybės saugomas objektas.

Lankymo dienos ir valandos: pirmadieniais – penktadieniais, laiką suderinus iš anksto su Suvalkijos (Sūduvos) regioninio kultūros centro direktore Gražina Pauliukoniene, tel. 8 342 46375.

Vilkaviškio r.

Antupių koplyčia. Antupių k., Vilkaviškio r.

Medinė koplyčia stovi kapinėse. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose ji paminėta 1872 m. Pastato planas stačiakampis su trisiene absida. 1910 m. koplyčios priekyje pristatytas prieangis, o iš šono – nedidelė zakristija. Koplyčia darnių proporcijų, paprastų liaudiškų formų. Pagrindinį fasado frontoną pratęsia kvadratinis su piramidiniu stogeliu bokštelis su paprastų formų kaltiniu kryžiumi. Antras nežinomo liaudies kalvio darbo ornamentuotas kryžius, esantis ant stogo šelmens iš vakarų pusės, yra originalios kaltiniams kryžiams kompozicijos – turi 2 kryžmas, iš kurių apatinioji ilgesnė. Kryžmos centre įkomponuota rombo formos saulutė su iš jos išeinančiais spinduliais – žalčiukais. Ilgosios kryžmos galai puošti skersinukais. Skersinukų abiejų kryžmų ir stiebo galai dekoruoti stulpelių žiedų motyvais. Toks motyvas ypač būdingas Suvalkijos (Sūduvos) kaltiniams kalvių darbų kryžiams. Koplyčia vienanavė, altorių puošia neobarokinė nukryžiuotojo skulptūra. Virš pagrindinio įėjimo yra stulpeliais paremtas vargonų choras. Po antrojo pasaulinio karo koplyčia neveikė, 1989 m. grąžinta tikintiesiems. Joje kas antrą mėnesio sekmadienį aukojamos Šv.Mišios.

Lankymo dienos ir valandos: rugsėjo 22 – 23 d. ir 29 – 30 d., laiką suderinus iš anksto su Rita Navickiene, tel.: 8 658 27423.

Piliakalnių piliakalnis su papiliu, Piliakalnių k., Vilkaviškio r.

Piliakalnio įrengimui panaudota stačiašlaitė kalva Aistos juosiamame kranto kyšulyje. Pats piliakalnis nėra didelis – jo viršuje esanti trikampė aikštelė vos 35x55 m dydžio. Pylimo ilgis 60 m, jo išorinis, akmenimis grįstas 10 m aukščio šlaitas leidžiasi į papėdėje esančią gyvenvietę – papilį. Iš šiaurės ir rytų pusių papilį riboja Aistos slėnis, o iš vakarų – puslankiu supiltas 1 – 2 m aukščio ir 150 m ilgio pylimėlis, kurio išorinis šlaitas grįstas akmenimis (manoma, kad gyvenvietę juosė dar vienas toks pylimėlis, kuris kažkada buvo nuartas). Tokių įrenginių prie kitų Lietuvos piliakalnių neišlikę. Dėl sudėtingos piliakalnio fortifikacinės sistemos dr. J.Basanavičius tapatino jį su Pilėnais. Pats bandęs kasinėti piliakalnį, jis buvo įsitikinęs, kad būtent čia yra 1336 m. ordino sunaikintos Pilėnų pilies vieta. Piliakalnį 1961 m. tyrinėjo Lietuvos istorijos instituto archeologai. Rastas 60 cm kultūrinis sluoksnis. Tyrinėtojai nustatė, kad gyvenvietė čia buvusi keletą šimtmečių dar prieš įrengiant piliakalnį – nuo V a. Vėliau šioje vietoje įrengta pilis – tvirtovė. Kadangi piliakalnis datuojamas XII – XIV a., reikia manyti, kad jis atliko nemenką vaidmenį kovose su kryžiuočiais. Statūs, akmenimis grįsti piliakalnio šlaitai, aukštas galingas pylimas ir gynybinės sienos, kurių liekanos pastebimos net pačiame paviršiuje (gausu deginto molio), rodo, kad pilis buvo sunkiai paimama.

Tel. Lankymo dienos ir valandos: rugsėjo 22 – 30 d., laiką suderinus iš anksto su Ona Varnaityte, tel.: 8 342 43373.

Dabravolės piliakalnis su gyvenviete, Dabravolės k., Vilkaviškio r.

Piliakalnis yra Vištyčio regioninio parko teritorijoje. Įrengtas masyvioje kalvoje. Rytinis šlaitas status, siekia iki 25 m. aukščio. Kiti šlaitai kiek žemesni ir nuolaidesni. Viršuje – ovali 36x22 m dydžio aikštelė, kurios šiauriniame gale supiltas 1 – 1,5 m. aukščio pylimas. Pylimų pėdsakai pastebimi ir pietiniame bei vakariniame aikštelės pakraščiuose. Aikštelės vakarinis pakraštys ir pietinis galas iškasinėtas apkasais. Aikštelė buvus ariama – nuskleisti pylimai. Iš rytinės pusės prie piliakalnio tvyro raistelis. Piliakalnyje aptikta lipdytos keramikos grublėtu paviršiumi.

Lankymo dienos ir valandos: rugsėjo 24 – 28 d., laiką suderinus iš anksto su Pajevonio seniūnu Gediminu Bisikirsku, tel. 8 342 40681.

Kunigiškių, Pajevonio piliakalnis su gyvenviete, Pajevonio k., Vilkaviškio r.

Piliakalnis, dar vadinamas Pilies kalnu, įrengtas gerai gamtos kliūčių apsaugotoje vietoje, didžiuliame kranto kyšulyje tarp Skardupio ir Ėglupio. Tai vienas iš didžiausių ir įspūdingiausių, ypač gerai įtvirtintų Užnemunės piliakalnių. Apie tai liudija išlikę apie 1 m aukščio pylimai, juosiantys 150X(90-100) m dydžio piliakalnio aikštelę. Tvirčiausias ir aukščiausias pylimas supiltas ir išsilaikė pietrytinėje dalyje, iš lengviausiai prieinamos piliakalnio pusės: čia jo aukštis siekia net 4 – 6 m. Piliakalnio šlaitai statūs, iki 10 m aukščio. Didelė piliakalnio gyvenvietė yra piliakalnio pietrytinėje pusėje. 1963 – 64 m. vyko piliakalnio archeologiniai kasinėjimai, kurių metu rasta buvusių įtvirtinimų ir pastatų liekanų. Pastatai, statyti aikštelės pakraščiuose, buvo stulpinės konstrukcijos, moliu krėstomis sienomis ir atvirais židiniais. Stulpai apdėti 3 – 4 eilėmis didžiulių akmenų. Tokių stulpaviečių neaptikta nei viename kitame tyrinėtame Užnemunės piliakalnyje. Piliakalnio ir gyvenvietės teritorijoje rasta Romos monetų, žalvarinių lankinių segių, įvijinių žiedų, puodų šukių ir kt. Nors visi radiniai yra baltiško pobūdžio, dalis jų skiriasi nuo rastųjų kituose Užnemunės piliakalniuose – kai kurie jų panašesni į sembų ar notangų archeologinius radinius. Pagal surastas monetas, keramiką ir kitus radinius nustatyta, kad Kunigiškių, Pajevonio piliakalnis įrengtas ir naudotas jau I – ajame mūsų eros amžiuje. Spėjama, kad jis priklausė jotvingių genčiai bei galėjo būti genčių sąjungos centru.

Lankymo dienos ir valandos: rugsėjo 24 – 28 d., laiką suderinus iš anksto su Pajevonio seniūnu Gediminu Bisikirsku, tel. 8 342 40681.

Paežerių dvaro sodyba, Uosių k., Vilkaviškio r.

Tai vienas ryškiausių perėjimo iš baroko į klasicizmą sodybinių ansamblių Lietuvoje. Pagrindiniai dvaro sodybą formuojantys elementai: užstatymas (10 dvaro laikotarpio statinių), želdynai (parkas, pavieniai želdiniai, jų grupės, alėjos, perimetrinis užsodinimas), vandens telkiniai. Vertingiausias gerai išlikęs dvaro rūmų pastatas - pereinamojo iš baroko į klasicizmą stiliaus su vertingu išlikusiu interjeru. Prieš rūmus yra elipsės formos parteras, kurio abiejose pusėse stovėjo oficinos. Išlikusi dešinioji oficina ir kairiosios rūsys. Už rūmų centrinę ašį pratęsia takų sistema su kanalu – prieplauka (sunaikinta pakėlus ežero lygį). Įdomus architektūrinis akcentas – romantizmo stiliaus oficina su pristatytu neogotišku belvederio bokštu. Ūkinių pastatų zonoje išskirtinas išlikęs ,,magazinas” (arklidės). Pastatų architektūra atspindi dvaro sodybos daugiau kaip 100 metų vystymosi raidą. Ansambliui charakteringa ankstyvojo klasicizmo, romantizmo ir istorizmo laikotarpių darna. Dvaro sodybos vystimesi ryškūs šie formavimosi etapai: I-asis – XVIII a. pabaigoje (1795 – 1799 m.) pastatyti centriniai rūmai, suprojektuotas ir įkurtas parkas; II-asis – XIX a. amžiaus pradžioje sukurtas rūmų interjeras, amžiaus viduryje pastatytos oficinos, pabaigoje – pristatytas bokštas; III-asis – 1938 m. rekonstruoti rūmai; IV-asis – 1954, 1968-970 m. rūmai atnaujinti, 1979-981 m. restauruoti.

Dvaro sodyba yra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas.