EPD’2007 metais visuomenei pristatomi objektai
Klaipėdos apskrityje

Klaipėdos r. | Palanga | Kretinga | Skuodo r. | Smiltynė | Šilutės r.

Klaipėdos r.

Dovilų evangelikų liuteronų bažnyčia, Dovilų mstl.,

Dovilų evangelikų liuteronų bažnyčia yra Dovilų miestelio centre, Lažupio gatvelės rytinėje pusėje. Bažnyčią projektavo žinomas Klaipėdos krašto architektas J. Callenberg‘as. 1861-1862 m. parapijiečių lėšomis bažnyčią pastatė kunigas Augustas Horneris. Bazilikinio plano, masyvaus tašyto akmens mūro su plytų intarpais pastatas pašventintas 1862 m. rugsėjo 18 d. Nedidelis bokštelis, dvišlaitis stogas, tikslios viso statinio proporcijos bažnyčiai suteikė patrauklumo. Maldos namuose įrengti 12 registrų vargonai, altorių puošė “Laiminančio Kristaus” paveikslas. Sakralinius reikmenis - bibliją, sidabrinę taurę ostijoms - padovanojo dvarininkas Baranowski iš Šernų, krikštykla - Kintų parapijos dovana. Į pamaldas parapijos žmones kvietė du varpai.

1945 m. Raudonosios armijos kariai bažnyčią pritaikė arklidėms, nuniokojo interjerą - nuvertė altorių, nugriovė kūrus, sunaikino vargonus, šildydamiesi prie laužo sudegino suolus, pasitraukiant išdaužė langus. 1948 m. bendruomenė buvo atgaivinta, tačiau įregistruota tik 1990 m. sausio 29 d. 1991 m. bažnyčia tikintiesiems grąžinta, restauruota. 1995 m. gegužės 28 d. senieji Dovilų maldos namai buvo pašventinti.

 Kisinių k. etnografinės kapinės, Kisinių k.

Prie kelio iš Šernų į Dovilus yra Kisinių kaimo XIX-XX a. etnografinės kapinaitės. Jose tarp kuplių medžių – du dideli geležiniai kryžiai. Vienas jų, arčiau įėjimo, žymi Mažosios Lietuvos raštijos puoselėtojo, lietuvių periodinės spaudos pradininko Johano Ferdinando Kelkio (1801-1877) kapą. Kitas - 1831 m. sukilimo Lietuvoje vadovo Antano Gelgaudo (1792-1831) amžinojo poilsio vietą. Kapinėse paplitę kelių tipų antkapiniai paminklai: ornamentuoti, kaltiniai, lietiniai. Yra išlikusių medinių krikštų.           

Priekulės spaustuvė, Gropiškės k.

Miestelyje XIX a. pab. veikė garsi Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčios kunigo, mokyklų inspektoriaus J. F. Šrėderio (1829-1906) įsteigta lietuviškų leidinių spaustuvė. Joje mokiniai mokėsi spaustuvininko amato, knygų įrišimo meno ir leido religinio turinio knygas, lietuviškus kalendorius. Taigi Priekulėje buvo įsteigta pirmoji poligrafijos mokykla. Tai buvo pirmoji tokios rūšies spaustuvė-spaustuvininkų mokykla dabartinės Lietuvos teritorijoje. Ji veikė iki 1875 m., buvo išspausdintos 48 lietuviškos knygos. Jos įpėdinis Jurgis Traušys 1876–1918 metais išspausdino 222 knygas ir 8 laikraščius, tarp jų (spaudos draudimo laikotarpiu) ir Didžiajai Lietuvai. Tuo metu pagal išleistų lietuviškų leidinių kiekį Priekulė užėmė ketvirtą vietą tarp Mažosios Lietuvos miestų. Šis pastatas - vienintelis iš kaizerinės Vokietijos laikų išlikęs tokiai paskirčiai projektuotas architektūros paminklas.

Priekulės miesto geležinkelio stotis , Priekulės mstl., Klaipėdos r.

XIX a. vid. pradėta geležinkelio linijos Karaliaučius-Eitkūnai statyba. Šiaurinėje Priekulės dalyje, visai atskirai nuo Priekulės istorinio centro, XIX a. pab. įkurta geležinkelio stotis. 1875 m. statyti Priekulės geležinkelio stoties pastatai – pagrindinis stoties pastatas, du gyvenamieji namai tarnautojams ir ūkinis pastatas-sandėlis yra geriausiai išlikę šio krašto geležinkelio stoties pavyzdžiai. Geležinkelio linija buvo nutiesta iki Bajorų, tačiau nesujungta su Rusijos geležinkeliu, todėl kurį laiką buvo nuostolinga. Tik 1894-1895 m. tapo pelninga, kai iš Klaipėdos uosto į Rytų Rusijos vietoves geležinkeliu pradėjo gabenti akmens anglį, silkes. Geležinkelio stoties kompleksas – vertingas technologinio paveldo objektas, parodantis anuometinės transporto technologijos, statybos technikos bei vadinamosios valdinės architektūros padėtį.

Klišių k. etnoarchitektūrinė sodyba, Klišių k., Klaipėdos r.

Prie Klišupio upelio, tekančio į marias, įsikūręs Klišių kaimas. Šiame kaime stovi etnografinė sodyba, kuri Mažojoje Lietuvoje gana reta. XIX a. vid. statyta sodyba priklausė Gelžių giminei. Sodyboje yra gyvenamasis namas (stuba), klėtis, daržinė, tvartas ir sklepas. Namas statytas 1853 m., medinis, su abiem išvystytais galais, kurio centre koridorius, o galuose simetriškai išdėstyta po keturias patalpas. Tokie namai buvo paplitę turtingų ūkininkų-žvejų sodybose. Ūkiniai pastatai tebestovi kaip stovėję, išskyrus tvartą, kuris per karą buvo susprogdintas. Daržinė po 1967 m. gaisro atstatyta. Šioje etnografinėje sodyboje buvo kuriamas filmas „Vilius Karalius“ (1988 m.).

Palanga

Palangos botanikos parkas, Palanga

Palangos botanikos parkas pradėtas kurti 1843 m., įkurtas 1895-1898 m. grafo Felikso Tiškevičiaus rūpesčiu. 1905 m. spaudoje parkas minimas kaip užbaigtas. Parko autorius – prancūzų architektas Eduardas Fransua Andrė.

Šio parko vertę įtakojo ir vietos gamtinis, istorinis unikalumas bei panaudotų parko kūrybinių komponentų gausa ir įtaigumas. Parkas peizažinis. Rūmai įkomponuoti tarp parko tvenkinio ir legendinio Birutės kalno, nuo kurio atsiveria gražus vaizdas į jūrą. Čia, buvusioje Tiškevičių dvaro žemėje, iki šiol nesunaikintas išliko šimtametis šventu laikytas Birutės pušynas. Netoli jo yra 1897 m. grafų Tiškevičių statyti neorenesansinio stiliaus rūmai su išplanuotomis reguliariomis erdvėmis. Prieš šiaurinį fasadą įrengtas didysis parteris su gėlynais ir fontanu, stovinčia  „Laiminančio Kristaus“ skulptūra. Iš pietų pusės rūmus juosia pusapvalės formos rožynas, laiptais sujungtas su rūmų terasomis.

Šiuo metu Palangos botanikos parko plotas 101,3 ha: medynai užima 60 ha, pievos –24,5 ha, gėlynai – 0,5 ha, vandens telkiniai – 1,16 ha, įvairios dangos takai ir keliai tęsiasi apie 18 km. Parko paplūdimys jūros pakrante driekiasi 1,5 km., jam 2003 m. suteiktas Mėlynosios vėliavos sertifikatas.

Vyraujanti medynų rūšis – pušis. Drėgnesnėse vietose auga juodalksniai, eglės. Introdukuotų sumedėjusių augalų priskaičiuojama iki 250 rūšių. Natūraliai auga 370 rūšių žolinių augalų, iš jų 24 rūšys Lietuvoje retos.

Parke yra 8 įvairios paskirties pastatai, 1000 kv. m. oranžerija, 9 skulptūros, nemažai mažosios architektūros formų.

Lankytinos vietos parke: rūmai (pastatyti 1897 m., autorius – archit. F. H. Švechtenas), koplyčia (pastatyta 1869 m., autorius – archit. K. Mejeris), sargo namelis bei Lurdo grota (pastatyta 1899-1901 m.).

Švč. Mergelės Marijos, Jūrų Žvaigždės, bažnyčia, Šventoji

1929 m. kuni­gas prelatas dr. Jurgis Galdikas ant Šventosios upės kranto, Būtingės kaime, už pusant­ro kilometro nuo besikuriančio žvejų uosto, savo se­sers Monikos Kaunienės sodyboje pastatė medinę bažnyčią. Manoma, kad pats J. Galdikas sudarė ir bažnyčios pla­no projektą. Bažnyčiai davė vardą „Stella Maris“ – Marija, Jūrų Žvaigždė. Pradžioje bažnyčios altoriuje buvo Šv. Kazimiero paveikslas. Truputį vėliau jis buvo pakeistas Marijos paveikslu. Šv. Kazimiero paveikslas šiuo metu pakabintas virš durų į zakristiją. Bažnyčioje yra du dailės paminklai: jau anksčiau minėtas Šv. Kazimiero paveikslas (XIX a. pab., aliejus, drobė, autorius nežinomas) bei žalvarinis varpas su užrašu „Mark Ulman, Karaliaučius 1608 m.“. Šis varpas yra vienas seniausių Palangos krašte.

Palangos dvaro sodyba (Gintaro muziejus), Vytauto g. 17, Palanga

Žemaičių žemę iki 1527 m. valdė Žemaičių seniūnas. Tais pačiais metais karalius Žygimantas Augustas, pavesdamas Žemaičių seniūnui Kęsgailai valdyti Žemaitiją, dalį jos valdų pasiliko sau – tame tarpe ir Palangą. Tada ji tapo karališkuoju valsčiumi, kurį valdė seniūnas. Palangoje buvo įkurtas karališkas dvaras – spėjama, kad jis buvo tarp Senosios Palangos  kaimo ir miestelio. Palangos seniūnijos administracinis centras įsikūrė Darbėnų dvare. Karališkąja valda Palanga išbuvo iki 1775 m. Tais pačiais metais Palangos seniūnija mainais už Liachovičių dvarą buvo atiduota Vilniaus vyskupui Masalskiui, kuris 1782 m. tapo faktišku jos savinininku. Po jo mirties valda atiteko jo dukterėčiai E. Potockajai, o šiai mirus – jos vyrui V. Potockiui. 1801 m. buvusią Palangos seniūniją nupirko K. Neselovskis, o 1824 m. tuo laiku vadinamą Palangos grafystę už 199,171 sidabro rublių  nusipirko grafas Mykolas Tiškevičius (1761-1839). Tiškevičių  giminės rankose Palanga išbuvo iki II Pasaulinio karo pradžios. Paskutinis Palangos savininkas Alfredas Tiškevičius II Pasaulinio karo pabaigoje pasitraukė į Lenkiją. Po karo Palangos dvaras buvo nacionalizuotas.

XIX a. II pusėje Juozapas Tiškevičius pastatė mūrinį Kurhauzą. 1897 m. senojo Birutės miško vietoje pradedama naujų rūmų pagal F. Švechterio projektą statyba. Kartu pradėti ir dvaro parko kūrimo darbai. Parko projekto autorius – prancūzas E. Andrė. Parkas užima 30 ha, yra tvenkinių sistema. Birutės kalno papėdėje buvo įrengta Lurdo grota.

1922-1924 m. rūmai remontuoti, šalia pastatyti pagalbiniai pastatai, arklidė, daržinė, tvartai, ledainė, oranžerija.  Mieste veikė medinė bažnyčia, muitinė, gintaro fabrikas, Juozo Tiškevičiaus tiltas, prie kurio priplaukdavo laivai. 1938 m. Feliksas Tiškevičius vedė derybas su Lietuvos vyriausybės atstovais dėl dvaro pardavimo, norėta juos paversti reprezentaciniais valstybės rūmais. Bet savininkams pasitraukus, rūmai buvo nacionalizuoti. Tiškevičių rankose Palanga išbuvo 116 metų. Po 1945 m. rūmai atiduoti dailininkų sąjungai, vėliau juose įkirtas Gintaro muziejus.  Palangos dvaro parkas – vienas geriausiai sutvarkytų parkų Lietuvoje.  Dvaro teritorijoje vyksta įvairūs meno renginiai, iš kurių garsiausias yra klasikinės muzikos vakarų ciklas - ,,Nakties serenados“.

Netoli Palangos (apie 18km ) buvo irgi Tiškevičiams priklausę Darbėnų ir Griškalaukės dvarai.

Kretinga

Kretingos dvaro sodyba, Vilniaus g. 20, Kretinga

Pirmosios žinios apie Kretingą yra iš XIII a. Kretingos dvaras žinomas nuo XV a. Jis buvo dabartinio miesto teritorijoje ir iš pradžių priklausė Lietuvos Didžiajam Kunigaikščiui. 1572 m. dvaras mainų keliu atiteko Žemaičių seniūnui Karoliui Chodkevičiui. 1598 m. Kretinga vadinama miesteliu. Apie 1602 m. čia pastatyta bažnyčia, įsteigtas bernardinų (pranciškonų) vienuolynas. 1607 sausio 23 d. privilegija miestas pavadintas Jono Karolio Chodkevičiaus vardu – Karolštadtu.

Jam mirus 1651 m. Kretinga atiteko jo dukrai Onai. Ši ištekėjo už Lietuvos maršalo Jono Stanislovo Sapiegos. Taip Kretinga atiteko Sapiegoms. Mirus Onos Chodkevičiūtės vyrui, Kretingą ėmė valdyti vicekancleris Leonas Sapiega, o po jo – Vilniaus vaivada K.J. Sapiega, kuris mirė 1720 m. Tada miestelis atiteko jo dukrai, kuri buvo ištekėjusi už kunigaikščio Mykolo Masalskio. Nuo tada Kretinga – Masalskių šeimos nuosavybė. 1770 m. Kretingą valdė Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis. 1778 m. Kretinga neteko Magdeburgo miesto teisių, miestą nusiaubė 1778 m. gaisras, tačiau po jo buvo greitai atstatytas. 1791 m. Kretinga atgavo miesto teises. 1795 m. vedybų keliu Kretinga pateko Potockių giminės nuosavybėn. 1806 m. Potockis Kretingą pardavė Platonui Zubovui, o Zubovai 1875 m. – Juozapui Tiškevičiui (1830-1890m.), kurio rūpesčiu Kretinga buvo gražiai sutvarkyta. Juozapas Tiškevičius Kretingoje  du buvusius namus sujungė su pastatytu žiemos sodu ir pastatė dar vieną sparną. Tais laikais Tiškevičių žiemos sodas  buvo vienas garsiausių Europoje. Be žiemos sodo Kretingos rūmai garsėjo dar viena įžymybe – angliško-prancūziško stiliaus parku, kurį suprojektavo vengras Hajdukas. Čia buvo 3 didžiuliai tvenkiniai su kaskadomis. Kretingos parkas su daržais ir sodais užėmė apie 300 ha.  Iš dvaro į bažnyčią vedė piramidinių tuopų alėja, pasodinta dar J.K Chodkevičiaus nurodymu, o jo žmona buvo palaidota po pagrindiniu bažnyčios altoriumi.

Po Juozapo Tiškevičiaus mirties nuo 1891 m. Kretingą valdė Aleksandras Tiškevičius. Paskutinysis Kretingos dvaro savinininkas buvo Lietuvos kariuomenės karininkas Kazimieras Tiškevičius, kuris žuvo 1941 m. netoli Skuodo (jis kovojo partizanų būryje prieš bolševikų valdžią, nušovė jį vokiečiai). Palaidotas Kretingoje.

Kretingos dvaro sodyba nemažai pertvarkymų patyrė pokario metais. Joje įsikūrusio Kretingos tarybinio ūkio vadovybė kurui iškirto retus ir vertingus parko medžius, apleido vaismedžių sodą. Dvare įsikūrus žemės ūkio mokyklai (tarybiniam ūkiui-technikumui), parke išdygo mūriniai mokomieji ir gyvenamieji pastatai, garažai, katilinė, sporto aikštynai ir kt.

Pagal 1970 m. architekto A. Jovaišos parengtą projektą technikumas pradėjo parko atželdinimo darbus. 1978 m. architektas A. Knyva parengė naują parko želdinių projektą. 1972-1984 m. Klaipėdos restauratoriai atstatė vakarinį rūmų korpusą, atkūrė žiemos sodą ir pirminę rūmų rytinio korpuso išvaizdą. Šiuo metu dvaro sodyba saugoma kaip kultūros paveldas.

Rūmuose nuo 1992 m. veikia Kretingos muziejus, kurio eksponatai byloja apie buvusią Tiškevičių šlovę. Muziejus rūpinasi ir dvaro parku: suformuotos gyvatvorės, alėjos, pasodinta  daugiau kaip 4330 medžių ir krūmų, įrengti takai ir apie 940 kv. m gėlynų.

Šiandien buvusio Kretingos dvaro sodyba ir parkas plyti 38,5 ha plote. Šiaurinėje jo dalyje telkšo tvenkiniai.

Skuodo r.

Mosėdžio šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, Akmenų g. 2, Skuodo r.

Pirmoji medinė Mosėdžio šv. Kotrynos bažnyčia stovėjo dešiniajame Bartuvės upės krante, prie dabartinio kelio Mosėdis–Šatės. Apie bažnyčią buvo didelis šventorius, kapinaitės. Senoji bažnyčios vieta dar praėjusio šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje gerai buvo žinoma ir branginama vietos gyventojų. Nėra žinių, kad pirmasis kulto pastatas būtų nukentėjęs nuo gaisro ar kitų stichinių nelaimių. Kiek ilgai jis tarnavo parapijiečiams, taip pat tikslių žinių nėra pavykę aptikti. Anot pasakojimų, bažnyčia sunyko savaime.

Antroji Mosėdžio bažnyčia vadinosi Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo vardu. Antroji Mosėdžio bažnyčia taip pat sunyko savaime. Už 400 metrų nuo ankstesnės, ant aukštesnės kalvelės, 1783 m. buvo pastatyta trečioji, jau mūrinė, iki šių dienų Mosėdį puošianti mūrinė bažnyčia.

Dabartinė mūro bažnyčia, kuriai buvo paskirtas naujas globėjas – Šv. Mykolas arkangelas, pastatyta per trejus metus (1780–1783). Bažnyčia statyta pačių parapijiečių jėgomis ir už jų paaukotus pinigus. Žinoma, kad bažnyčios statybą dosniai rėmė šiose apylinkėse gyvenę bajorai, vyskupas Jonas Domininkas Lopacinskis. Galutinai bažnyčia užbaigta statyti 1844 m. 1850 m. šią bažnyčią konsekravo vyskupas Motiejus Valančius.

Bažnyčia yra pereinamų iš baroko į klasicizmą formų, kryžminio plano, dvibokštė. Įrengti 4 altoriai. 1789 m. iš senosios bažnyčios į naująją perkeltas Švč. Mergelės Marijos altorius. 1813 m. buvo tapomi Šv. Jurgio ir Šv. Antano altoriai, nutapytas didysis altorius. 1819 m. parapijiečių lėšomis įrengti vargonai, 1819–1820 m. bažnyčios lubos buvo iš lentų, skliautinės, grindys – iš marmuro, prieangis – iš plytų ir akmenų.

Mosėdžio vandens malūnas, Akmenų g. 1, Mosėdis

Malūnas pastatytas šalia buvusio senojo (prieškarinio) Mosėdžio tilto.

Malūnas akmeninis, dviejų aukštų, čerpių  stogu, medinėmis, ornamentuotomis langinėmis.

Pastatas restauruotas. Dabar čia įsikūrusios  Respublikinio unikalių akmenų muziejaus administracinės patalpos, muziejaus kamerinė ekspozicija.

Smiltynė

Pastatas, Smiltynės g. 13, Smiltynė

Apie 1870 m pastatytas pastatas yra Kuršių nerijos šiaurinėje dalyje, Smiltynės centrinėje dalyje. Buvęs kopų prižiūrėtojo (girininkijos) vieno aukšto su mansarda ir pusrūsiu, XIX a. pabaigos Vokietijos architektūros racionaliosios srovės (MATERIALISTIL) medžiagų stiliaus namas. Cokolis – trijų eilių tašytų akmenų mūras, iki pusės pirmojo aukšto langų – raudonų plytų mūras, toliau mūrytos raudonų plytų juostos iki stogo, langų apvadai ir segmentinės sąramos. Tarpai tarp juostų tinkuoti grubiu tinku. Stogas dvišlaitis su pusiau valminiais galais frontonuose. Pietų pusės fasado centre iškeltas frontonas.

Nerijos fortas, Smiltynės g. 3, Smiltynė

Pastatytas 1865-1871 m. fortas yra Kuršių nerijos šiaurinėje dalyje. Restauruotas 1972 m.

Fortas šešiakampio plano, po žemių pylimais yra raudonų plytų kazematai ir parako sandėliai. Fortą juosia vandens pripildyti grioviai. Į fortą galima patekti tik per tiltą; forto kanonierius su kiemu jungia mūriniai tuneliai – poternos.

Forto rekonstrukcija vyko ir 1889 m. 1895 m. daug kainavusi tvirtovė buvo apleista. 1923 m. Kopgalio fortas atiteko uostui. Redute ir buvusiuose parako sandėliuose gyveno uosto tarnautojų šeimos. 1945 m. traukdamiesi hitlerininkai susprogdino redutą. 1973 m. tvirtovė pradėta restauruoti. 1974 m. pradėtas statyti redutas, pastatas atgavo autentišką išorę, o viduje įrengta Jūrų muziejaus ekspozicija. 1979 m. atidaryta Kopgalio tvirtovė lankytojams. Tvirtovė buvo atstatyta, prisilaikant 1877 m. inventorizaciniame brėžinyje užfiksuotos padėties.

Šilutės r.

Dvarininko Hugo Šojaus dvaras. Lietuvininkų g. 4, Šilutė

Dvaro istorijos pradžia siekia 1722 m., kuomet buvo įsteigtas valstybinis dvaras. Po 1819 m. administracinės reformos sodybą įsigijo Francas Vilhelmas Radkė. Dvaras buvo vadinamas kilminguoju (šis titulas liko iki XX a. 2-ojo dešimtmečio). 1819 m. pradėti statyti dabartiniai rūmai; kiti pastatai buvo mediniai. Radkių giminės palikuonims dvaras priklausė iki 1889 m., kada jį įsigijo Hugo Šojus. Jis sutvarkė dvarvietę, išplėtė rūmus, pastatė naujus mūrinius (išskyrus daržinę) pagalbinius bei ūkinius pastatus. Į pietus nuo rūmų pasodino parką, įrengė 3 tvenkinius, užveisė sodą. Taip dvaras įgijo naują reprezentatyvią išvaizdą. Dvare lankydavosi žymūs žmonės: buvo atvykęs Vokietijos kronprincas, svečiuodavosi Lietuvos prezidentai, kiti kultūros ir politikos elito atstovai.

Šilutės dvaro rūmai - nesudėtingų formų vėlyvojo klasicizmo bei istorizmo laikų pastatas. Jam būdingi neryškūs stiliaus bruožai bei santūrus, Klaipėdos kraštui būdingas dekoras.

Dvaro parkas įrengtas H. Šojaus valdymo laikais. Tai angliško tipo parkas su trim tvenkiniais ir šiltnamiais. Jame buvo pasodinta 150 veislių medžių ir krūmų, nutiesti takai, įrengtos beržų alėjos, prie pasivaikščiojimo takų pastatyti suoliukai. Parke įrengta sporto aikštė, šaudykla, pastatyti Šaulių draugijos namai, veikė restoranas. Kadangi parkas buvo suformuotas abiejose upės pusėse, teko pastatyti du tiltus - vienas iš jų buvo vadinamas Augusto, kitas – Elžbietos.

Per karą dvaras smarkiai nukentėjo nuo jame kurį laiką stovėjusių sovietinės armijos dalinių, buvo nacionalizuotas ir paverstas Šilutės rajono vykdomojo komiteto pagalbiniu ūkiu. 1948 m. joje įsikūrė Kretingos žemės ūkio mokyklos filialas. 1952-1953 m. veikė Šilutės dvimetė žemės ūkio mokykla. 1959-1984 - Šilutės žemės ūkio technikumas, vėliau - profesinė technikos mokykla.

1990 m pradėta dvaro restauracija. Restauruotą dvaro kompleksą numatoma pritaikyti kultūros ir turizmo reikmėms.