EPD’2007 metais visuomenei pristatomi objektai
Kauno apskrityje

Birštonas | Jonavos r. | Kaišiadorių r. | Kaunas | Kauno r. | Kėdainių r. | Prienų r. | Raseinių r.

Birštonas

Nemajūnų šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia, Nemajūnų k., Birštono sav.

Nemajūnų šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia - vertingas medinės architektūrinis akcentas. Ši bažnyčia neogotikinio stiliaus su dviem fasadiniais bokštais ir bokšteliu ant stogo. Vidus trijų navų, atskirtų kolonomis.

Pirmąją medinę bažnyčią Nemajūnuose pastatė 1786 metais Kristina Kačanauskienė. XIX amžiaus viduryje senoji bažnyčia apiro. 1862 metais buvo patvirtintas mūrinės bažnyčios projektas, bet vyriausybė uždraudė ją statyti, patardama restauruoti senąją. Kadangi senoji buvo per daug suirusi, klebonas Anzelmas Nonevičius, nepaisydamas valdžios draudimo, pastatė naują medinę bažnyčią.

1865 m. pagal architekto T.Tišeckio projektą buvo pradėta statyti medinė bažnyčia. Po metų statyba nutrūko, nes geriausi meistrai išėjo į sukilėlių būrius, o ir pats klebonas Pranciškus Kazlauskas padėjo sukilėliams, palaikė su jais ryšį. Už tai jis buvo areštuotas, o vėliau ištremtas į Sibirą. Caro valdžia uždraudė Nemajūnuose statyti naują bažnyčią. Miestelyje buvo apgyvendintas žandaras. Gyventojai nenurimo, vis prašė leidimo, kol pagaliau po tuzino metų leidimas buvo gautas. Tik nebuvo leista statyti mūrinės bažnyčios. 1877 m. buvo pateiktas naujas bažnyčios projektas (autorius – klebonas A. Nonevičius), tačiau jam nebuvo pritarta dėl nepakankamo meniškumo. Bažnyčia buvo statoma be leidimo. Ją statė patyrę meistrai: Šulcas, Feifaras ir kt., interjerą dekoravo skulptorius H. Eismontas ir kiti menininkai.

1878 m. iškilusi nuostabi medinė bažnytėlė - liaudies meistrų kūrybos palikimas. Pagrindinė kompozicijos idėja – romantinė viduramžių nostalgija, siekimas imituoti žinomo gotikos paminklo – šv. Onos bažnyčios pagrindinį fasadą. Nemajūnų bažnyčia pastatyta romantizmo “neogotikai” būdingomis priemonėmis. Joje vyrauja neogotikinis dekoras, tačiau yra ir kitų krypčių elementų. Stačiakampis bažnyčios planas sukurtas pagal klasicizmo tradicijas, tuo tarpu stambiam pastato kupolui, iš dalies ir dvibokštei fasado struktūrai bei interjero kompozicijai būdingi neobaroko bruožai.

Nemajūnų bažnyčia – vienintelis originalus medinės neogotikos kūrinys Lietuvoje. Tai viena gražiausių bažnyčių Nemuno kilpų regioniniame parke – puošta daugybe bokštelių ir karnizų, pasižyminti turtinga ornamentika, liaudies meistrų naudotais medžio sijų, detalių rišimo, originaliais konstrukciniais sprendimais. Bažnyčios ilgis 45 m, plotis - 24 m. Ją puošia dideli spalvoto stiklo vitražai. Prie didžiojo altoriaus vitražai sudaro įdomius geometrinius derinius. Bažnyčią puošia ir gotikinio stiliaus bokštai, bokšteliai, daugybė pagražinimų.

Bažnyčioje, pavadintoje šv. apaštalų Petro ir Povilo vardu, saugoma dvarininko M. Ruko dovanota – K. Rafalavičiaus tapyta Aušros vartų šv. Marijos paveikslo kopija bei šio dailininko paveikslas “Šventas Jonas ir Marija”. Čia puikuojasi ir garsaus dailininko N. Silvanavičiaus tapytas didžiojo altoriaus paveikslas “Šventieji Petras ir Povilas”, J. Kanevskio pieštas popiežiaus Grigaliaus XVI-ojo portretas, vėliava su šv. Kazimiero atvaizdu. Negalima nepastebėti vilniečio meistro F. Tydmano 1852 m. pagamintų vargonų. Už bažnyčios šventoriaus - seni klebonijos, špitolės pastatai, savitas taisyklingo aštuonkampio formos šulinys.

1972 m. klebono Juozo Matulaičio iniciatyva bažnyčia buvo suremontuota. Betoninės grindys pakeistos medinėmis, padaryti suolai besimeldžiantiems. Prie pagrindinio altoriaus pastatyti šoniniai altoriai, pagamintos naujos stacijos. Atrastas kadaise užkastas varpas vėl įkeltas į bažnyčios varpinės bokštą.

Jonavos r.

Žeimių Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčia. Žeimių mstl., Jonavos r.

Pirmosios medinės Žeimių bažnyčios statybą fundavo 1720 m. tuometiniai Žeimių dvaro savininkai Medekšos. 1847 m. ji buvo rekonstruota ir restauruota, o 1898 m. medinės bažnyčios vietoje pradėta naujos bažnyčios statyba.

Tačiau iki 1895 m. buvo surinkta tik 6322 rubliai, todėl Kauno gubernatorius liepė sudaryti sąmatą tai sumai ir paruošti projektą. Parapijiečiai pageidavo statyti bažnyčią pagal savo norimą planą, t.y. pagal 19158 rublių sąmatą. 1899 m. Žeimiuose pastatoma plytinė, valstietis Simonas Bareika pradeda gaminti plytas naujos bažnyčios statybai. Plytų bažnyčios statybai už 1265 rub. davė ir Krejeris iš Miknaičių kaimo. Nors 1901 m. dar teberenkamos lėšos bažnyčios statybai, tačiau už penkerių metų maldos namai baigiami statyti ir 1906 m. rugpjūčio 8 d. jau vyksta pamaldos. Žeimių bažnyčią projektavo ir statė architektas Vaclovas Michnevičius (palaidotas Žeimių bažnyčios šventoriuje (1866 – 1947).

V. Michnevičius be Žeimių bažnyčios sukūrė virš 30 bažnyčių projektų – tai neogotiškos Birštono, Raudondvario, Žiežmarių, Nemunaičio, Ramygalos, Perlojos bažnyčios ir kt.

Žeimių bažnyčia neogotikinio stiliaus, stačiakampio plano, su apside ir dviem aukštais fasado bokštais. Vidus trijų navų, atskirtų pilioriais. Šventoriaus tvora akmenų mūro. Į ją įmūrytos dvi koplyčios. Šventoriuje stovi varpinė.

Markutiškių buvusios dvaro sodybos parkas, Markutiškių k., Jonavos r.

Klasicizmo stiliaus Markutiškių dvaro parkas buvo įkurtas XIX a. antroje pusėje. Ypatingo žavesio jam teikė penki tvenkiniai su greta jų esančiomis apžvalgos kalvelėmis ir sraunus Neries intakas – Lokio upelis. Parke buvo įrengta, o pokario metais atnaujinta ir rekonstruota gera ir patogi takų sistema, gražūs tilteliai ir lieptai per Lokio upelį. Ypač gražiai atrodo didysis tvenkinys, įrengtas užtvenkus Luokio upelį.

Parke vyrauja vietiniai medžiai ir krūmai (mažalapė liepa, paprastasis klevas, uosis, paprastoji pušis, eglė, paprastasis šermukšnis, blindė, juodalksnis, baltalksnis, paprastoji ieva, kalninė guoba, grauželinė ir vienapiestė gudobelės, baltasis gluosnis). Iš egzotinių augalų auga gausybė jazminų (darželinis, bekvapis, plaukuotasis), paprastųjų alyvų, geltonžiedžių žirnmedžių, baltažiedžių vikmedžių, pūslenių, uosialapių klevų, baltųjų ir pilkųjų tuopų. Iš retesnių egzotinių medžių paminėtini europiniai maumedžiai, veimutinės pušys, sidabrinis klevas ir kt.  

1985 m. parkas paskelbtas saugomu valstybės, o 1986 m. – vietinės reikšmės gamtos paminklu. Šiuo metu yra užkonservuotos buvusio dvaro 4 kolonos.

Kaišiadorių r.

Bačkonių I pasaulinio karo vokiečių karių kapinės, Bačkonių k.

Karių kapinės yra miškelyje prie pat keliuko, kuris eina lygiagrečiai su greitkeliu Vilnius–Kaunas (kairėje greitkelio pusėje), apie 0,6 km nuo Vilniaus–Kauno greitkelio.

Kapinių pagrindas yra 1 metro aukščio pylimas, o kapinių ribas žymi aplink einantis sampilas (sampilo aukštis - apie 40 cm, plotis - maždaug 1,6 m) ir yra beveik taisyklingo stačiakampio formos. Aplink pylimą negilus griovys, greičiausiai buvo iškastas įrengiant sampilą. Sampilo kraštinės  viršutiniame taške: R ir V po 8 metrus, o Š ir P po 18 metrų. Sampilo šiaurinėje kraštinėje ties centru yra prakastas 1 m. pločio tarpas, tai savotiškas „įėjimas" į kapines. Kapines juosia 50 cm aukščio medinė tvorelė, pastatyta maždaug prieš 5 m. Kapinių šiaurinė kraštinė eina lygiagrečiai  keliui (atstumas tarp kelio ir kapinių - apie 2 m).

Kapinėse yra 16 sveikų tipinių antkapinių kryžių, 2 stipriai apgadinti antkapiai, ir 2 antkapių nuolaužos. Viena dalis antkapių  išdėstyta eilėmis, kita laikantis tam tikros „simetrijos“. Visi antkapiai priekine puse nukreipti į „įėjimo“ pusę, t. y. į šiaurę. Kapinės neprižiūrimos, bet jų būklė patenkinama, antkapiai stipriai paveikti atmosferinių – klimatinių veiksnių, nemaža dalis jų apsamanojusi, įrašai įskaitomi.

Kapinėse daugiausia palaidoti vokiečių kariai, žuvę 1915 m. rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais. Bačkonių antkapiai yra datuojami jau po rugpjūčio 18 dienos, todėl galima teigti, kad juose palaidoti kariai yra žuvę vokiečių kariuomenei pradėjus puolimą Vilniaus kryptimi.

Mūro Strėvininkų piliakalnis, Mūro Strėvininkų k.

Piliakalnis yra Mūro Strėvininkų kaime, 1,5 km į šiaurės rytus nuo Mūro Strėvininkų–Kietaviškių ir Žiežmarių–Semeliškių kelių kryžkelės, 0,2 km į PV nuo Bačkonių–Liutonių kelio, šiaurės vakariniame Strėvos (Bačkonių) tvenkinio krante.

Mūro Strėvininkų piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – II tūkstantmečio pradžia. Objektas buvo įrengtas Strėvos upės kairiajame krante buvusioje kalvoje. Iš šiaurės, rytų ir pietų ją supo upė ir jos slėnis (dabar Bačkonių tvenkinys). Pietvakariuose piliakalnis siekė aukštumą, nuo kurios buvo atskirtas pylimu ir grioviu. Į vakarus nuo piliakalnio, gretimoje aukštumoje, buvo papėdės gyvenvietė, užėmusi 1,2 ha plotą.

P. Tarasenkos, A. Nezabitausko manymu, XIV a. kryžiuočių kronikose minima ir 1386 m. jų sunaikinta Streben, Strawilissen pilis galėjo stovėti ant Mūro Strėvininkų piliakalnio.

Piliakalnis buvo apardytas 1955 m. statant Bačkonių (Pastrėvio) hidroelektrinę. Duomenų apie piliakalnio išvaizdą ir matmenis iki hidroelektrinės statybos nėra; turimi tik dabartiniai duomenys. Dabartiniai piliakalnio šlaitai statūs, iki 16 m aukščio. Aikštelė yra trapecinė, pailga šiaurės rytų-pietvakarių kryptimi,  23 m ilgio ir 10 m pločio rytinėje pusėje ir 8,5 m pločio vakarinėje pusėje. Pietvakariniame aikštelės krašte išlikusios 0,5 m aukščio ir 12 m pločio pylimo liekanos.

Mūro Strėvininkų dvaras, Mūro Strėvininkų k.

Apie 1600 m. Mūro Strėvininkų dvarą įsigijo kunigaikščiai Oginskiai. XVII a. II pusėje Bogdanas Oginskis pasistatė naujus dvaro rūmus. 1828 m. šalia rūmų buvo įkurta audimo manufaktūra. Dėl dalyvavimo 1831 m. sukilime dvaras iš Oginskių buvo konfiskuotas ir perduotas valstybės iždui. Po 1863 m. sukilimo rūmai buvo paversti kareivinėmis, juose apgyvendinti kazokai. 1936 m. juose įsteigti prieglaudos namai. Iki dabar yra išlikęs gyvenamasis pastatas, arklidė, ūkinis pastatas. Šiuo metu gyvenamajame pastate ir arklidėje veikia pensionatas.

Buv. Bačkonių dvaro sodyba, Bačkonių k.

Buv. Bačkonių dvaro sodybos framentai yra kairėje Vilnius–Kaunas greitkelio pusėje, maždaug 0,3 km nuo šio kelio.

XIX a. pradžioje Bačkonys buvo palivarkas, užstatytas mediniais pastatais. Jam taip pat priklausė Pulbečkų kaimas. Tuo metu jis priklausė Vikentijui Matusevičiui. Už dalyvavimą 1830-1831 m. sukilime, dalis žemių iš Vikentijaus Matusevičiaus buvo konfiskuota ir paimta į valstybės iždą. 1889 m. nenusavintą Bačkonių palivarką su pastatais sūnus Teodoras Matusevičius pardavė kapitonui Juozui Bazarevskiui (Bazarauskui). 1909 m. šis dar prisijungė ir B. Tiškevičiui priklausiusių Gorklių palivarką. Taip XX a. Bačkonys tapo dvaro centru.

Sovietiniais metais dvaro pastatų vietoje pastatyta kavinė.

Bačkonių parkas, Bačkonių k.

Bačkonių parkas (įkurtas 1867 m.) greta buvusio dvaro yra geriausiai išlikęs Kaišiadorių rajone. Bačkonių parko kūrimo darbams vadovavo italų sodininkas, sukūręs ir antrą panašų parką Abromiškėse (Elektrėnų savivaldybės teritorija). Parkas peizažinis, įsikūręs kalvotoje vietoje, išsidėstęs trijose terasose. Viršutinėje terasoje buvo palivarko sodyba. Vidurinėje terasoje iškastas tvenkinys, per kurį teka Kalpė. Į vakarus nuo vidurinės terasos prasideda miško parkas, jo pakraštyje yra dar vienas, žemutinis tvenkinys. Parko medynus sudaro vietiniai medžiai - ąžuolai, liepos, pušys, eglės. Yra ir retų dekoratyvinių medžių - stambiavaisis ąžuolas, amerikinė liepa, japoninis ir sibirinis maumedžiai, vėlyvoji ieva, vakarinės tujos, sedulos, rutuliniai klevai ir kiti medžiai. XX a. 7-8-mečiais 8 ha parkas rekonstruotas, praplėstas (iki 1 ha) tvenkinys. Viršutinėje terasoje, palivarko gyvenamajame pastate, 1970 m. įrengta svetainė (archit. E. Beinortas).

Senosios žydų kapinės, Žiežmariai

Žiežmarių žydų bendruomenė prieš Antrąjį pasaulinį karą turėjo apie tūkstantį narių. Kapinėse laidoti Žiežmarių miestelio gyventojai. Laidota iki 1941 m., Žiežmarių žydų bendruomenės sunaikinimo.

Žiežmarių sinagoga, Žiežmariai

Tai viena iš keturiolikos Lietuvoje išlikusių medinių sinagogų. Ši luominė sinagoga žydų miestelyje – štetle – statyta greičiausiai XIX a. viduryje, tad jos architektūroje jaučiama romantizmo įtaka. Po 1920 m. kilusio gaisro – atstatyta.

Apie tūkstantį narių prieš Antrąjį pasaulinį karą turėjusi Žiežmarių žydų bendruomenė sinagogoje ne tik melsdavosi. Sinagoga taip pat buvo mokymo ir bendruomenės gyvenimo centras. Po karo Žiežmariuose žydų nebelikę, o unikali sinagoga daugelį metų buvo paversta sandėliu. Vietos gyventojų iniciatyva dabar ji sutvarkyta, laukiama rekonstrukcijos. 

Monumentalaus tūrio, ištęsto stačiakampio plano sinagogos vyrų salę apšviečia 18 arkinių langų. Šioje salėje centrinėje dalyje išlikusios dvi iš keturių kolonų, tarp kurių buvo įkomponuota bima, skirta žydų šventraščiui – Torai – skaityti. Moterų galerijoje, sinagogos antrame aukšte, išliko arkinės angos. 

Žiežmarių miestelio istorinė dalis, Žiežmariai  

1495 m. Žiežmariai minimi kaip Didžiojo kunigaikščio dvaras tėvonija, 1499 m. – kaip valsčius. 1522 m. Žiežmariai paminėti kaip miestas, o 1528 m. – jau kaip pavieto centras. XVI a. viduryje Žiežmariai tapo svarbiu prekybos punktu, pagyvėjo amatai, dvaras pradėjo daugiau gaminti žemės produktų rinkai. 1529–1567 m. Žiežmariai buvo įtraukti į neprivilegijuotų miestų sąrašus, bet nuo 1567 m. vėl turėjo Magdeburgo teises. 1580 m. miestelis du kartus degė.

Žiežmarių dvaras, Žiežmariai 

Grafo Benedikto Tiškevičiaus dvaras šalia Žiežmarių miestelio pastatytas 1858 m. Jį suprojektavo italų architektas Cezaris Laurynas Anichinis. Pagal jo projektus taip pat buvo pastatytas dvaro malūnas, įveistas parkas, iškastas kanalas, kūdros, įrengti tvenkiniai, sustiprinti pylimai.  

Dvaro teritorija užima 2,3 ha plotą. Šiuo metu yra išlikę du pastatai, priklausę dvaro statiniams. Tai – klasicizmo stiliaus vieno aukšto, tinkuoto mūro gyvenamasis pastatas su keturių kolonų portiku ir iš kitų dvaro pastatų išlikęs vienas ūkinis pastatas (apgriuvęs tvartas), taip pat parkas.

Buv. Stoniavos dvaro sodyba, Stoniavos k.

Dvaro pastatai yra maždaug 3 km į vakarus nuo Žiežmarių, kairėje senojo Vilnius–Kaunas kelio pusėje, maždaug 0,6 km į pietvakarius nuo šio kelio.

XVII a. Stoniavos dvaras atiteko Semeliškių seniūnui Motiejui Romeriui. 1744 m. Žiežmarių parapijos gyvenviečių sąraše minimas Stoniavos dvaras. 1795 m. Stoniavos palivarkas priklausė Kotrynai Romerienei. Vėliau dvarą valdė Aleksandras Juozapas Jonas Romeris, po jo – sūnus Jonas Jaroslavas Romeris. 1893 m. dvaras ir jo žemės padalintos į dvi dalis, Stoniava atiteko dukters Marijos ir Ivano Savickų šeimai. 1925 m. dvaras ir žemė, priklausę Sofijai Romerytei-Jasinskienei, buvo išdalintas sklypais. 1940 m. dvaras nacionalizuotas, jame įkurtas tarybinis ūkis. Šiuo metu išlikę 9 buv. dvaro pastatai, taip pat sodas ir tvenkiniai. Šiuo metu Stoniavos dvare ūkininkauja Romerių giminės palikuonė Zofija Skurdenienė.

Dovainonių I pasaulinio karo vokiečių karių kapinės, Dovainonių k.

Karių kapinės yra kairėje kelio Rumšiškės-Rusonys-Antakalnis pusėje, nedideliame miškelyje, pasukus nuo pagrindinio kelio į Milžinų gyvenvietę (kairėje kelio pusėje, maždaug 0,5 km iki  Milžinų gyvenvietės).

Kapinių ribas žymi aplink einantis sampilas (aukštis - apie 50 cm., plotis - maždaug 1,8 m) ir yra beveik taisyklingo stačiakampio formos. Sampilo išoriniame krašte matomas nedidelis griovys, greičiausiai atsiradęs pilant sampilą. Kapines juosia 1 m aukščio tvorelė (tvora eina vidiniu sampilo kraštu, pagaminta iš metalinių virbų, greičiausiai statyta prieš 10 m. ar dar seniau). Sampilo kraštinės viršutiniame taške: R ir V - po 17  m, o Š ir P - po 8,5 m, sampilo vakarinėje kraštinėje, nuo centro dešiniau (į pietų pusę) yra prakastas 1,2 m pločio tarpas, tai savotiškas „įėjimas" į kapines.

Kapinėse yra 26 tipiniai antkapiniai kryžiai, iš jų vienas nulaužtas. Šiaurinėje kapinių dalyje yra 21 antkapis. Jie išdėstyti eilėmis, laikantis tam tikros simetrijos, ir užima pusę kapinių teritorijos, įrašai pietų pusėje. Kitoje kapinių dalyje keturi antkapiai išdėstyti eile prie rytinio krašto, įrašai - vakarų pusėje. Prie vakarinio krašto vienas įrašas yra rytinėje pusėje. Paminklai truputį pasvirę. Kapinės neprižiūrimos, nors jų būklė patenkinama. Paminklai stipriai paveikti atmosferinių-klimatinių veiksnių, nemaža dalis jų apsamanojusi, įrašai įskaitomi.

Kapinėse daugiausia palaidoti vokiečių kariai, žuvę 1915 m. rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais. Dovainonių antkapiai yra datuojami jau po rugpjūčio 18 d., todėl galima teigti, kad juose palaidoti kariai yra žuvę vokiečių kariuomenei pradėjus puolimą Vilniaus kryptimi.

Senojo kelio Kaunas-Alytus atkarpa, Dovainonių k.

Kelio atkarpa yra tarp Kauno marių ir Jiezno–Rumšiškių kelio.

Senasis kelias, vedęs iš Alytaus į Kauną, buvo nutiestas XIX a. II pusėje. Jo grindinys išgrįstas stambiais ir smulkesniais lauko akmenimis. Senojo kelio atkarpos ilgis – 1,15 km, plotis – 12 m.

Kauno marios, Dovainonių k.

Kauno marios – didžiausias dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje, Nemuno slėnyje, aukščiau Kauno hidroelektrinės užtvankos, 223,4 km nuo Nemuno žiočių. Kauno marios išsiliejo 1959 m. rugpjūčio mėn., užtvenkus Nemuną. Iš vietų, kurias užliejo marios, iškeltos 45 gyvenvietės. Marių plotas – 63,5 km², ilgis – 80 km, bendras pakrančių ilgis – 200 km, didžiausias plotis – 3,3 km, didžiausias gylis – 24,6 m. Tvenkinyje sukaupta apie 460 mln. m³ vandens. Tvenkinio didžioji dalis priklauso Kauno marių regioniniam parkui, aukštupys – Nemuno kilpų regioniniam parkui.

Kaunas

Buvęs Bernardinių vienuolynas ir Švč. Trejybės bažnyčia. Papilio g. 5, Kaunas

Ansamblis išplitęs Rotušės aikštės š/v kampe, apjuostas mūro tvora. 1929–1930 m. pagal Vaclovo Michnevičiaus projektą atlikta vakarinio vienuolyno korpuso rekonstrukcija: užstatyti 3 ir 4 aukštai, įrengta salė. Šis korpusas kampu liečiasi su centriniais vienuolyno rūmais. Bernardinių vienuolynas pradėjo kurtis XIV a. 1624 m. gaisras nuniokojo buvusius pastatus. 1625–1634 m. bažnyčia ir vienuolynas statyti iš naujo. 1864 m. vienuolynas uždarytas. Jo vakarinėje dalyje įsikūrė iš Varnių atkelta Žemaičių vyskupijos būstinė su kunigų seminarija. Rytinė dalis su bažnyčia atiteko Kauno parapijai, vėliau saleziečiams. 1969 m. ansamblis pradėtas rekonstruoti. Komplekso architektūra šiuo metu gerokai pakitusi. Ansamblio pastatuose įsikūrusi Kauno kunigų seminarija, VDU Katalikų teologijos fakulteto S. Šalkauskio skaitykla, „XXI amžiaus“ redakcija.

Mečetė.  Totorių g. 3, Kaunas

Pastatas stovi Totorių ir Trakų gatvių kampe, Senųjų miesto kapinių teritoritorijoje, kur Tarpukaryje buvo musulmonų kapinių sklypas.

Mečetė pastatyta 1930 m. pagal architektų Vaclovo Michnevičiaus ir Adolfo Netyksos projektą. Metus trukusią statybą prižiūrėjo V. Michnevičius, šiek tiek koregavęs projektinį variantą. Tai vienintelis jo „rytietiško stiliaus“ kūrinys. 1972–1973 m. atliktas kapitalinis remontas. Iš pietų pusės pristatyta atvira gelžbetoninė galerija. Interjero įrangos neišliko.

Kauno r.

Raudondvario dvaro sodybos parkas, Pilies takas 5, Raudondvaris

Raudondvario parkas yra Raudondvario miestelyje ant Nemuno ir Nevėžio krantų. Plotas - apie 13 ha. Parką 1832 m. įkūrė B. Tiškevičius. XVII a. Raudondvario pastatus supo miškai, besidriekiantys palei Nevėžį, Nemuną ir sudarantys natūralų miško parką.

1975 m. pagal architekto A. Knyvos projektą parkas renovuotas: pasodinti nauji želdiniai, nutiesti nauji takai, bet yra nemažai išlikusių ir senųjų medžių. Šlaituose prie upelių, užtvankų natūraliame miško parke išliko ir senesnių medžių: paprastųjų ąžuolų, pušų, eglių. Vyrauja ąžuolai, daug krūmų. Taip pat yra 14 rūšių ir formų introdukuotų medžių. Išvaizdūs paprastieji rutulio formos klevai, drūtos ir aukštos pilkosios tuopos ir didžialapės liepos, o jų pavėsyje žydi juodauogiai šeivamediai bei siauralapiai žilakrūmiai. Aukštutinėje parko dalyje 4 ha plote išlikę dviejų senų takų (kelių) pėdsakai, o rytiniame šlaite yra vadinamo „vestuvinio kelio“ likučių.

Obelynės parkas ir sodas, Obelynės k., Kauno r.

 Obelynės parkas – botaniniu požiūriu vertingas parkas pradėtas kurti 1920 m. šalia Ringaudų kaimo. Obelynės vardas kilo nuo griovos pavadinimo, kurioje augo obelys. Parkas yra 1960 m. įsteigto Kamšos botaninio-zoologinio draustinio teritorijoje. Centrinis taškas – Obelynės sodyba, įkurta prof. Tado Ivanausko, supama miškingų Varžupio, Obelynės griovų ir Nemuno skardžio, vakarinėje pusėje - laukymės šalia Kamšos miško. Parko augmenija – viena iš turtingiausių šalies dendrologinių kolekcijų, kurias sudaro daugiau kaip 300 rūšių daugelio pasaulio kraštų medžių ir krūmų, ypač čia daug  spygliuočių – 59 rūšys ir formos: pilkieji, sibiriniai, europiniai, balzaminiai, kaukaziniai ir japoniniai kėniai, 15 svetimšalių eglių, 6 maumedžių. iš jų 59 spygliuočių ir 250 lapuočių rūšys. Daugiausia rūšių iš Šiaurės Amerikos, mažiau – iš vidurinės ir pietinės Europos, Azijos, Šiaurės Afrikos. Įveista vaismedžių, dekoratyvinių medžių, krūmų bei gėlių. Dekoratyviniai medžiai pradėti sodinti 1920 m., vėliau – raudonieji ir pelkiniai ąžuolai, kaštonai, raudonasis bukas, pensilvaniniai uosiai, vakarinės tujos, kiti medžiai ir krūmai. 1930-1931 m. pasodinti pilkieji, sibiriniai, balzaminiai, europiniai, kaukaziniai, japoniniai kėniai, pušys, 6 rūšių maumedžiai, kanadinė cūga, tujos, pokario metais - dviskiautis ginkmedis, metasekvoja, gelsvažiedis tulpmedis, Duglaso pocūgė, kūgiškoji ir gyvatšakė paprastosios eglės, kūgiškoji baltoji ir melsvaspyglė sidabrinė eglės. Dabar auga 15 rūšių eglių, įvairių rūšių ir formų ąžuolai, beržai, bukai, lazdynai, šilkmedžiai, 6 rūšių riešutmedžiai, 5 rūšių ievos, mandžiūrinė aralija, įvairūs vijokliniai augalai. Vertingi parko reliktai yra europinis kukmedis ir jo hibridinė atmaina – dygusis kukmedis.

 Girionių parkas, Girionių k., Kauno r.

 Tai pats didžiausias Lietuvoje peizažinis parkas, kuris užima 104,45 ha plotą, įkurtas 1961 m. kalvotoje vietovėje Kauno marių kairiajame krante šalia Girionių gyvenvietės, Samylų seniūnijoje, Dubravos EMMU teritorijoje. Rytuose parkas ribojasi su Kauno marių želdiniais, vakaruose – su Pakalniškių piliakalniu. Vakarinėje dalyje parkas pradėtas sodinti dar 1960 m. pavasarį, pagal Kauno marių apželdinimo projektą, parengtą Lietuvos miškų institute. 1961-1962 m. architektas A. Tauras, talkinant prof. T. Ivanauskui, M. Lukinui ir kt., parengė parko projektą. Pasodinta raudonųjų ąžuolų, baltažiedžių robinijų, liepų, beržų, eglių želdinių juostos palei plentą. Parkas tapo vertingu sumedėjusių augalų rūšių lobynu, kuriame yra 360 retų introdukuotų spygliuočių ir lapuočių medžių bei krūmų rūšių. Čia įveista 10 rūšių eglių, balkaninių ir sibirinių pušų, įvairių rūšių kėnių, cūgų, pocūgių, kadagių, puskiparisių, tujų. Pasodinta 153 rūšių lapuočių medžių ir krūmų (bekočių ąžuolų, magnolijų, bukų, retų amerikinių vinkšnų, šliandrų, veigelių. Savo žaluma ir žiedais nuo ankstyvo pavasario, žydint magnolijoms, iki pat rudens neapsakoma dekoratyvinių medžių lapijos spalvų ir atspalvių gama rudenį parkas traukia ir stebina kiekvieną svečią ar lankytoją. Parką prižiūri Dubravos EMMU ir Kauno miškų ir inžinerijos kolegija.

Kauno marių regioninis parkas, Kauno r.

Parkas įsteigtas 1992 m., siekiant išsaugoti unikalų Kauno marių tvenkinio kraštovaizdžio kompleksą, didžiąsias atodangas, užlietas Nemuno intakų žiotis, unikalų Pažaislio vienuolyno architektūrinį kompleksą, Kauno marių gamtinės ekosistemos stabilumą, biotos  komponentus,  ypač  vertingą Gastilionių  mišką su miegapelių populiacija bei kultūros paveldo vertybes.

Parkas apima dalį Kauno miesto, Kauno ir Kaišiadorių rajonų teritorijų. Kauno marių regioninio parko plotas – 9869 ha. KMRP teritorijai, kaip ir visai Lietuvai, būdinga taigos ir plačialapių miškų augalija.

Parko retuosius augalus 1998 m. išsamiai aprašė S. Obelevičius. Tyrimų metu aptiktos kelios retos ir nykstančios augalų rūšys, įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Kauno marių regioninio parko teritorija – tai vandenų ir miškų oazė, kur vyrauja vandens ir miškų augalija. Nemažus plotus (žemės ūkio zonose) užima kultūrinių augalų laukai, segetalinės ir ruderalinės bendrijos. Regioniniame parke aptiktos 758 aukštesniųjų augalų rūšys, vyrauja spygliuočių miškai. Žiglos pakrantėse auga įspūdingos gebenės lipikės. Kadagių paunksmėje Arlaviškėse slepiasi gauruotieji gvazdikai. Natūralių pievų išlikę labai nedaug. Pati turtingiausia glaudžiasi prie Palemono forto griuvėsių. Čia buvo aptikta 10 rūšių saugomų augalų (mažoji gegužraibė, švedinė kiaulpienė).

Regioniniame parke yra išskirti 2 kraštovaizdžiai ir 8 gamtiniai draustiniai. Biologiniu požiūriu ypač turtingame Gastilionių botaniniame – zoologiniame draustinyje galima pamatyti senovinių lygumų mišką bei daug vertingų augalų.

Dabartinis botaninis – zoologinis draustinis išsiskiria turtinga vandens augalija ir čia perinčių vandens paukščių gausa. Piliuonos botaniniame – zoologiniame draustinyje saugomi pelkėjančiuose plotuose augantys retieji augalai bei jų kaimynystėje perintys retų paukščiai. Arlaviškių ornitologinis draustinis – saugomų paukščių: didžiųjų baublių, plovininių ilgasnapių vištelių, švygždų ir kitų rūšių prieglobstis.

Regioniniame parke nustatytos 25 žuvų, 12 varliagyvių, 5 roplių, 186 paukščių ir 49 žinduolių rūšys.

Dažną regioninio parko lankytoją pakeri unikalus stačiame marių šlaite augantis kadagynas. Prie Arlaviškių yra Kadagių slėnis - botaninis draustinis, kur 4,6 ha plote auga įvairių formų įspūdingo dydžio 60-90 metų amžiaus paprastieji kadagiai. Nuo kadagių slėnio, dabar jau įrengto apžvalgos tako, atsiveria puiki panorama: marių akvatorija, Dabintos sala, kadagynas.

Kauno marių pakrantės išsiskiria reljefo formų ir biotopų įvairove, vingiuotais, stačiais, raguvuotais marių krantais su aukštais bangų ardomais klifais. Daugybė šaltinių, atsivėrusių šlaituose, sudarė sąlygas griovų, vėliau virtusių raguvomis, formavimuisi. Mariose gausu nedidelių salų bei seklumų, kurias supa nendrių, švendrų, meldų, viksvų ir balinio asiūklio sąžalynai. Salos apaugusios krūmais ir lapuočiais medžiais. Kai kuriose pakrantėse plyti iki 300 m pločio užpelkėjusios viksvinių ir varpinių augalų pievos. Dauguma pakrantės šlaitų apsodinti medžiais ir krūmais.

Raudondvario dvaro sodyba, Kauno r.

Dvaro sodyba yra  Nevėžio dešiniajame krante, ant kalno apie 10 km nuo Kauno centro, važiuojant  keliu Kaunas-Jurbarkas. Netoliese prie Šilelio kaimo Nevėžis įteka į Nemuną.

Iki šiol dvaro statybos data buvo laikoma XVII a. pr., tačiau naujausiais archyvinių tyrimų duomenimis ši data gali būti gerokai ankstesnė (R. Blažaičio informacija : www. raudondvaris.lt).

Žinomi 6 dvaro savininkai: Vaitiekus (Kauno pakamaris) ir Jonas Dzevaltauskai, J.E. Kosakauskas (Kosakowskis), Jonušas ir Boguslavas Radvilos, Vorlovskis,  Zabielos ir galiausiai – Tiškevičių šeima. 

Tarpukario laikotarpiu čia veikė vaikų prieglauda. II pasaulinio karo metais stipriai nuniokoti centriniai dvaro rūmai-pilis ir oranžerija. Po karo dvaro sodyboje veikė MTS (mašinų-traktorių stotis). Nuo 1956 m. dvarą savo žinion perėmus LŽŪMEMTI (nuo 1996m. - LŽŪU žemės ūkio inžinerijos institutas), pastatai atstatyti ir pritaikyti mokslinio tyrimo instituto reikmėms.

Nuo 2002 sausio 1 d. dvaro reprezentacinių rūmų-pilies šiaurinėje pusėje įsikūrė Juozo Naujalio memorialinis muziejus, kurio ekspozicijose galima susipažinti ne tik su Lietuvos muzikos patriarcho Juozo Naujalio gyvenimu, kūryba ir veikla, bet ir sužinoti apie Raudondvario praeitį, dvaro savininkus, žymius vietos kultūros ir gamtos paveldo objektus,  apie krašto etninės kultūros palikimą. Muziejus vykdo edukacines programas, projektus: ,,Pažink paveldą-pažinsi pats save“, ,,Lino kelias“, ,,Raudondvario Tiškevičių dvarų kultūrinis palikimas“. Vasaros metu dvaro parke vyksta koncertai, festivaliai.

Babtyno (Žemaitkiemio) dvaras, Žemaitkiemio k., Kauno r.

Nevėžio dešiniajame krante, apie 2 km į pietvakarius nuo Babtų stovi Žemaitkiemio (Babtyno) dvaras. Dvarą prie Babtyno kaimo XVI a. įkūrė Šiukštos. Vėliau dvaras priklausė Andriui Vilimavičiui ir Jokūbui Sauginavičiui. Nuo 1697 m. visą šimtmetį dvarą valdė Prozorai. 1797 m. Babtyną pardavė Burhardui fon Korfui. Netrukus dvarą įsigijo kunigaikščiai Giedraičiai, valdę jį iki 1830 m. Iki I Pasaulinio karo dvare šeimininkavo grafai Benediktas ir Vanda Tiškevičiai. Nepriklausomoje Lietuvoje Žemaitkiemio dvarą su apkarpyta valda nusipirko generolas Vladas Nagevičius (1881-1954), vienas iš Lietuvos kariuomenės, Kauno karo muziejaus kūrėjų. Sovietmečio laikus išgyvenusį dvarą, atgavus nepriklausomybę, atkurti ėmėsi Kauno verslinininkas Mindaugas Šventoraitis. Jo iniciatyva dvare atgaivinamos senosios muzikavimo tradicijos: ruošiami koncertai, vasaromis vyksta Pažaislio muzikos festivalio koncertai. Dvaro kluone sukaupta įdomi senienų kolekcija.

Kėdainių r.

Senjorų (Arnetų) namas, Radvilų g. 21

Buv. škoto Jono Arneto, dabar vadinamas Senjorų (Arnetų) namas, greičiausiai buvo sumūrytas XVII a. viduryje, kada aplink pagrindinę Kėdainių Didžiosios rinkos aikštę buvo statomi mūriniai gyvenamieji namai ir visuomeninės paskirties pastatai. Arnetų arba Senjorų namas išlaikė planinę struktūrą, jame  išliko daug miestietiškos statybos elementų. Rytinio korpuso pirmo aukšto centre įrengtas prieškambaris, virenė, ūkinė patalpa ir medinė laiptinė į antrą aukštą. Antrame aukšte – prieškambaris su durimis į neišlikusią medinę galeriją, kupolo formos kaminas, kurio vienoje pusėje įrengta patalpa su krosnimi, kitoje – nedidelis skliautuotas tualetas su iki šiol išlikusia kanalizacine sistema ir ventiliacijos anga. Pagrindinio šiaurinio korpuso pirmo ir antro aukštų centre įrengti prieškambariai, galuose – po vieną ir dvi pereinamas patalpas. Manoma, kad pirmo aukšto patalpos buvo pritaikytos prekybai, antro – gyvenimui. Po namu sumūrytas rūsys su dviem skliautuotomis patalpomis ir dviem laiptinėmis. Viena sraigto formos laiptinė iš Radvilų gatvės veda į mažesnę rūsio patalpą, kita tiesi ir skliautuota su tambūru laiptinė iš kiemo veda į didesnę rūsio patalpą. Mažesnės rūsio patalpos pietrytiniame kampe įrengta niša į pirmą šiaurinio korpuso aukštą. Manoma, kad niša įrengta prekių iš rūsio į pirmą aukštą pakėlimui.

Pastato vertę didina tai, kad jis kelių amžių bėgyje turėjo tik du savininkus – škotų tautybės miestietį Joną Arnetą ir evangelikų reformatų bendruomenę. 1675 m. namą iš Jono Arneto ir jo žmonos Barboros Žatkevičiūtės nupirko evangelikai reformatai pamokslininkams apgyvendinti. 1727 m. Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčiai priklausiusių sklypų, pastatų ir parduotuvių sąraše namas pavadintas Senjorų klebonija – „Plebania Senjorska“.

Šiuo metu pastate kuriamas daugiafunkcinis kultūros centras, kuriame bus pristatomas įvairių istorinių epochų Kėdainių miestiečių gyvenimas, vykdomas archeologinių, rašytinių, ikonografinių šaltinių apie Kėdainių miestą tyrimas, taip pat švietėjiška – edukacinė miesto kultūros veikla.

Buv. Rektorių namai, Senoji g. 2, 4

Buv. Rektorių namai pastatyti XVII a. viduryje, pabaigus Evangelikų reformatų bažnyčios statybą. Pastatų kompleksas sudarytas iš dviejų lygiagrečiai stovinčių korpusų, kurių galiniai fasadai yra sujungti įvažiavimo arka ir atgręžti į gatvę bei už jos esančią Evangelikų reformatų bažnyčią. Mažesniojo namo patalpos buvo skirtos visuomeniniams parapijos reikalams, didesniame name gyveno Šviesiosios gimnazijos rektoriai – evangelikų reformatų pastoriai. Tarp pastarųjų buvo nemažai škotų tautybės žmonių. Šiuo metu namas – privati nuosavybė.

Lietuvos kunigaikščių Radvilų mauzoliejus, Evangelikų reformatų bažnyčia, Senoji g. 1

Renesanso stiliaus Evangelikų reformatų bažnyčią 1631 - 1652 m. pradėjo statyti Kristupas II Radvila, užbaigė jo sūnus Jonušas Radvila. Bažnyčios viduje yra renesansinių formų ąžuolinė sakykla, gausiai ornamentuota sudėtingais brėžiniais, o šoninėse bažnyčios nišose – ąžuoliniai paneliai. Bažnyčios rūsyje yra kunigaikščių Radvilų šeimos mauzoliejus. Kriptoje, puošniuose renesanso ir baroko stiliaus sarkofaguose, ilsisi Vilniaus vaivados, Lietuvos didieji etmonai Kristupas Radvila Perkūnas ir Jonušas Radvila bei jų šeimos nariai. 1637 m. į bažnyčią atvyko anglų pamokslininkas Johnas Douglas. Jis anksčiau buvo karo kapelionu škotų brigadoje Olandijos respublikoje (ten savanoriais kurį laiką tarnavo ir Kristupas bei Jonušas Radvilos). Bažnyčioje ilgą laiką pamaldos, be lietuvių ir lenkų, vykdavo taip pat ir anglų kalba, nes ženklią dalį parapijiečių sudarė škotų tautybės miestiečiai. Kėdainių škotai tapo vienais iš pagrindinių reformatų bendruomenės narių ir bažnyčios rėmėjų. XVII a. dauguma jiems priklausiusių namų ir spietėsi aplink Didžiąją rinką ir Reformatų bažnyčią.

Buv. Kėdainių burmistro škoto Jurgio Andersono namas, Radvilų g. 5

Tai škotams būdingas gyvenamasis – prekybinis namas. Manoma, kad jį pastatė ir čia gyveno škotas Jurgis Andersonas – burmistras, vienas iš turtingiausių ir įtakingiausių Kėdainių miestiečių. Žinoma, kad Kėdainių miesto pilietis pirklys škotas Jurgis Andersonas 1659 m. šešiems metams iš reformatų bažnyčios už 200 auksinų išsinuomojo Juodkiškių palivarką. Jau po metų jis tapo miesto burmistru. Prieš II pasaulinį karą namas priklausė žydams. Jame buvo parduotuvės ir sandėlis. Po karo stovėjo tuščias ir apleistas, vėliau čia buvo įsikūrusi vilnų karšykla. Šiuo metu namas – privati nuosavybė.

Buv. stiklių namas, Didžioji g. 6

Namas ypatingas savo istorija, jame gyvenusių žmonių tautine ir religine įvairove. Per ilgus šimtmečius čia buvusi ir gyvenamasis namas, ir karčema, ir krautuvė. XVII a. priklausė Kėdainių vaitui Juozui Budrevičiui ir buvo puošniausias visuose Kėdainiuose. Pagal istoriniuose šaltiniuose minimus duomenis šiame name gyvenęs ir amatininkas-stiklius.

Buv. škoto Jurgio Beneto namas (vad. cechų namai), Didžioji g. 20, Senoji g. 7

Tai renesansinio stiliaus, dviejų korpusų L raidės plano, dviejų aukštų su stačiais dvišlaičiais stogais namas, kuriuos dengė olandiško tipo čerpės. Kieme stovėjo korpusas, kuriuose buvo įrengta virenė, virtuvė, tualetas ir kitos ūkinės patalpos. Į namus buvo patenkama iš vartų ir iš uždaro kiemo. Iš kiemo per medinius laiptus ir medinę galeriją buvo patenkama į antrame aukšte įrengtą gyvenamą patalpą. Pirmo aukšto patalpa buvo pritaikyta prekybai. Ji buvo skliautuota su lunetėmis: skliautai buvo ištapyti augaliniais, ir geometriniais ornamentais. Po namu sumūrytas erdvus skliautuotas rūsys. Žinoma, kad 1663 m. namo šeimininkas škotas Jurgis Benetas Kėdainių reformatų bažnyčioje įrengė naują laidojimo rūsį ir iš Karaliaučiaus parvežė suremontuotą bažnyčios šviestuvą. Šiuo metu namas – privati nuosavybė, čia įrengta kavinė – baras.

Buv. škoto Jokūbo Grėjaus namas, Didžioji g. 36

Namas nuo XVIII a. pradžios iki XVIII a. vidurio priklausė Kėdainių magistrato vaito teismo nariui, suolininkui škotui Jokūbui Grėjui (Jacob Gray). 1727 m. ir 1730 m. Jokūbas Grėjus su kitais Kėdainių miestiečiais škotais vyko į Angliją rinkti lėšų nuskurdusiems Kėdainių škotams. 1731 m. Jokūbas Grėjus kartu su dar aštuoniais Kėdainių magistrato nariais škotais įkūrė Societatis Commerciorum - Komercijos draugiją. 1741 m. jis tituluojamas jau Kėdainių burmistru. 1765 m. šis pastatas priklausė jau kitam Kėdainių burmistrui – J. Valentinavičiui. Šiuo metu namas – privati nuosavybė, čia įkurtas restoranas ir viešbutis miesto svečiams.

Šviesioji gimnazija, Didžioji g. 9

1625 m. kunigaikštis Kristupas Radvila įkūrė mokyklą, kuri gavo licėjaus vardą. 1629 m. liepos 12 d. buvo sudarytas keturių klasių reglamentas. 1649 m. licėjus reorganizuojamas į Šviesiąją gimnaziją. Pastatyta 1653 m. Rekonstruota 1789 m., 1840 m., XIX a. pabaigoje, XX a. pradžioje. 1629 m. tarp pirmųjų keturių Kėdainių evangelikų reformatų mokyklos dėstytojų minimi du škotai teologijos daktarai – Jokūbas Patersonas ir Aleksandras Nicholas. XVII a. 7-ajame - 10-ajame dešimtmečiuose Kėdainių gimnazijos rektoriais bei reformatų bažnyčios kunigais buvo škotai Jan Halson, Jan Jordan, Jan Cannot, Thomas Ramsay. Dalis gimnazijos studentų taip pat buvo škotai.

Apytalaukio dvaro sodyba, Apytalaukio k., Kėdainių r.

Apytalaukio dvaras įsikūręs netoli Kėdainių, 5 km į šiaurę nuo Kėdainių, netoli Nevėžio intako Alkupio žiočių. Dabar tai nedidelis trijų trobų kaimas, pirmą kartą Livonijos kronikose paminėtas 1371 m. V. Mockutė savo tyrimuose nurodo, kad pirmieji dvaro savininkai buvo broliai Stanislovas, Baltramiejus ir Jokūbas Stančikovičiai (XVI a. vid.). Iš jų Apytalaukio žemes nupirko Petras Šiukšta ir 1587 m. čia pastatė pirmuosius mūrinius rūmus. Bajorų Šiukštų giminė Apytalaukio dvarą valdė 175 metus. 1756 m. Apytalaukio dvarą nupirko Plungės seniūnas Jokūbas-Ignas Karpis, o 1809 m. I. Karpis testamentu dvarą užrašė savo seseriai Johanai Karpaitei-Mykolienei Tiškevičienei. Taip dvaro centras atiteko Mykolui Tiškevičiui (1761-1839), o po jo - sūnums: Juozui, Jonui ir Benediktui.

Jau XVIII a. Apytalaukis buvo  padalintas į 2 valdas: Karpių-Tiškevičių, palivarkas atiteko Zabieloms. Nuo XIX a. pabaigos abi valdos priklausė Zabieloms. I Pasaulinio karo metais dvaro rūmai beveik nenukentėjo. Dvarą smarkiai palietė 1922 m. žemės reforma, kai buvo sumažinti žemės plotai, o 1940 m. Apytalaukį sovietinė valdžia pilnai nacionalizavo.  II Pasaulinio karo metais buvo susprogdintas pietinis rūmų sparnas. 1952-1954 m. jis atstatytas. 1949 m. Apytalaukio dvaras buvo paskirtas Kėdainių invalidų namams, o nuo 1976 m. čia įsikūrė psichoneurologinis internatas.

Šiuos rūmus dėl vaizdingos neorenesansinės architektūros vadino pilimi. Anksčiau rūmų vidus buvo prabangiai išpuoštas. Čia stovėjo senovinis iš rago pagamintas baldų komplektas, kuris 1900 m. pasaulinėje Paryžiaus parodoje laimėjo aukso medalį. 1947 m. pavyko surinkti ir išsaugoti dalį šių unikalių baldų. Dabar jie eksponuojami Kėdainių krašto muziejuje.

XIX a. II-oje pusėje aplink dvarą buvo pasodintas 10 ha parkas, o priešais rūmus įrengtas dekoratyvinis baseinas, į pietryčius nuo rūmų – tvenkiniai.

Prienai

Prienų Kristaus apsireiškimo bažnyčia. Kęstučio g. 16a, Prienai

Prienuose buvo dvi bažnyčios: katalikų ir evangelikų liuteronų. Pirmoji katalikų bažnyčia pastatyta apie 1609 m. Netrukus ji buvo sudeginta (1655 m.) ir vėl atstatyta (1674 m.). 1750 m. pastatyta nauja Prienų bažnyčia, priskiriama įdomiausioms Lietuvoje lotyniško kryžiaus plano medinėms bažnyčioms. Jai būdinga barokinės architektūros darna. Abiejuose bažnyčios šonuose stovėjo po koplyčią ir kvadratinę zakristiją. Pagrindiniame fasade kilo į šonus išsikišę bokštai, papuošti žaliai nudažytais šalmais. Viename jų puikavosi laikrodis. Prienų bažnyčia buvo rekonstruota 1875 m. – abiejose pusėse pristatytos koplyčios.

Dabartinė bažnyčia taip pat dvibokštė. Jos pagrindiniame fasade yra kvadratiniai, plastiško silueto viršūnėmis užbaigti bokštai, nuo vidurinės dalies atskirti piliastrais. Virš trikampio vidurinės dalies frontono kyla dar vienas mažas bokštelis. Bažnyčioje sukaupta nemažai dailės paminklų. Joje puikuojasi 5 didelės meninės vertės barokiniai altoriai. Polichroniškai išdažyti ir paauksuoti altoriai gausiai dekoruoti skulptūromis ir drožiniais. Vargonus kadaise puošė trijų grojančių angelų skulptūros.

Prienų Kristaus apsireiškimo bažnyčia – kultūros paveldo objektas, įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Balbieriškio Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčia. Vilniaus g. 30, Prienų r.

Balbieriškio Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus bažnyčia stovi Balbieriškio šiaurėje, 13 km į pietus nuo Prienų. Pirmoji bažnyčia pastatyta iki 1520 m. Mirus klebonui, apie 1600 m. sunaikinti bažnyčios dokumentai. 1612 m. pastatyta nauja bažnyčia, į kurią Balbieriškio dvaro sodybos savininkas pakvietė evangelikų reformatų kunigą. Reformatams paskirtos buvusios katalikų bažnyčios valdos su Nešeikių kaimu. Katalikai, vadovaujami Merkinės klebono Petro Ramulavičiaus, 1632 m. vasario 10 d. užėmė Balbieriškio bažnyčią ir kleboniją. 1644 m. bažnyčia priteista katalikams. 1674 m. minima statoma bažnyčia. Joje 1871 m. pradėta giedoti ir pamokslai sakyti lietuviškai. Pagal inžinieriaus Bronislovo Žochovskio projektą 1884–1888 m. pastatyta dabartinė medinė bažnyčia. 1907 m. pradžioje įkurtas „Žiburio“ draugijos skyrius, įsteigta biblioteka-skaitykla. Klebono Motiejaus Brazausko rūpesčiu bažnyčia 1911–1912 m. suremontuota. 1915 m. į Rusiją išvežti 3 varpai, rugpjūčio mėn. bažnyčia apardyta. Ją suremontavo iš Rusijos grįžęs klebonas Juozas Rudaitis. 1927 m. suremontuotas bokštas. 1944 m. bažnyčia sužalota, 1956 m. gerokai remontuota, pakeistos bokštų sijos. Bažnyčia stačiakampio plano, tribokštė, trinavė, su apside. Šventoriaus tvora akmenų mūro. Balbieriškio bažnyčia sukurta neogotikinės kompozicijos principais, nors yra ir neobaroko elementų. Stačiakampė bažnyčia pastatyta pagal inžinieriaus B. Žochovskio projektą. Pagrindiniame bažnyčios fasade išsiskiria žemas atviras neoklasicistinis prieangis su 2 masyviomis mūro kolonomis. Svarbiausias meninis interjero akcentas – puošnūs altoriai. Balbieriškio bažnyčios altorių ansamblis sukurtas dar XVII a. II pusėje, t.y. daug anksčiau nei pastatyta dabartinė bažnyčia. Didįjį altorių puošia ažūrinės kolonos bei kremzlinės ornamentikos masyvais išdrožinėti sparnai. Prie altorių ansamblio dera puošnūs rokokinių formų vargonai.

Lepelionių piliakalnis. Lepelionių k., Stakliškių sen., Prienų r.

Vienas įspūdingiausių Prienų krašto senosios praeities paminklų – Lepelionių piliakalnis, vadinamas Napoleono kepure. Anksčiau piliakalnis vadintas Balnakalniu ir greičiausiai dėl to, kad jo viršūnė kiek priminė balną. Vėliau šiam paminklui buvo pritaikytas Napoleono kepurės vardas, nes žmonių manymu jo forma primenanti šio imperatoriaus karių kepures. Piliakalnis yra prie vieno reikšmingesnių Lietuvos kelių, jungiančių Vilnių ir Kauną, todėl praeitį nagrinėjančioje literatūroje minimas jau senokai.

Piliakalnio šlaitai gana statūs, 7,5 – 15 m aukščio. Viršuje – 24 m ilgio rytų – vakarų kryptimi ir 18 m pločio aikštelė. Piliakalnį iš trijų pusių juosia pelkėta žemuma, kurioje pastebėti senosios gyvenvietės pėdsakai. Piliakalnis datuojamas I tūkst. po Kristaus. Seni žmonės pasakoja, kad seniau piliakalnis buvo smailas, viršuje ant jo galėjo sėdėti tik keturi vyrai. Tačiau piliakalnis buvo ariamas, istorinių šaltinių teigimu ant piliakalnio augo rugiai. Nuo šio tūkstantmečio vidurio ant jo jau stovėjusi medinė pilaitė, kuri galėjo priklausyti baltų genčių kilmės didikams.

Stakliškių piliakalnis I.  Stakliškių k., Stakliškių sen., Prienų r.

Pirmasis piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, Guostės dešiniajame krante, santakoje su mažu upeliu. Piliakalnio aikštelė trikampio formos. Jos pietinis galas nuo pagrindinės dalies atskirtas apie 3 m gylio ir apie 15 m ilgio grioviu. Aikštelė šiaurės – pietų kryptimi apie 30 m ilgio ir 22 m (prie šiaurinio pylimo) ir 13 m (pietinėje aikštelės dalyje) pločio. Nuo gretutinės aukštumos iš šiaurės pusės piliakalnis atskirtas grioviu ir nuskliaustu pylimu (nuo išorinės pusės, turinčiu apie 3,5 m aukščio). Šlaitai nuo upelių pusės statūs. Už griovių pietinis smaigalys nuolaidus ir leidžiasi žemyn. Jis yra 22 m ilgio šiaurės pietų kryptimi ir apie 6 m pločio pietų-rytų kryptimi. Piliakalnio teritorija pailgos formos apie 80 m pločio ir 130 m ilgio. Piliakalnį iš pietų, rytų ir vakarų juosia upeliai bei jų slėniai, o iš šiaurės pusės -  gretima aukštuma.

Piliakalnis dar minimas Piliakalnio vardu. Jo apylinkėse rastas XIV a. sidabrinių papuošalų ir monetinių lydinių lobis.

Piliakalnis datuojamas I tūkst. – II tūkst. pradžia.

Stakliškių piliakalnis II. Stakliškių k., Stakliškių sen., Prienų r.

Antrasis piliakalnis yra 850 m nuo pirmojo Stakliškių piliakalnio. Jis įrengtas Trydupio kairiajame krante esančiame aukštumos kyšulyje, kurį iš šiaurės, vakarų ir pietų juosia Trydupio slėnis. Aikštelė orientuota šiaurės – vakarų kryptimi. Jos vakarinės ir pietvakarinės dalys seniai nuplautos Trydupio. Aikštelės ilgis rytų – vakarų kryptimi 8 m, o plotis šiaurės – pietų kryptimi 10 m. Rytinėje aikštelės pusėje nuo aukštumos pusės supiltas puslankio formos pylimas. Šiaurinėje aikštelės pusėje pylimo aukštis iki 0,5 m aukščio. Pylimo plotis ties pagrindu 12 m, bendras pylimo ilgis su žemėjančiais galais apie 20 m. Į rytus už pylimo  yra 11 m pločio ir iki 1 m gylio grindinys. Piliakalnio pietvakarinių ir šiaurinių šlaitų aukštis apie 7 m. Iš šiaurės, vakarų ir pietų piliakalnį juosia Trydupio upelis, o iš rytų pusės yra gretima aukštuma.

Noreikiškių I piliakalnis su gyvenviete. Noreikiškių k., Stakliškių sen., Prienų r.

Piliakalnis, dar žinomas Guzelio vardu, įrengtas atskiroje kalvoje, kurią iš šiaurės, vakarų ir rytų juosia Alšios upelio slėnis. Į pietus nuo piliakalnio – gretima aukštuma, nuo kurios piliakalnį skiria apie 30 m ilgio ir apie 2 m gylio griovys. Piliakalnio aikštelė yra apie 6 m skersmens. Ją iš visų pusių juosia pylimas, kuris pietų ir pietvakarių pusėje yra apie 2 m aukščio nuo aikštelės pusės. Piliakalnio šlaitai nuo slėnio pusės statūs, apie 15 m aukščio. Pietrytinėje ir pietvakarinėje piliakalnio papėdėse yra gyvenvietė, kurios teritorijoje rasta lipdytos keramikos grublėtu paviršiumi.

Piliakalnis datuojamas I tūkst. – II tūkst. pradžia.

Noreikiškių II piliakalnis.  Noreikiškių k., Stakliškių sen., Prienų r.

ntrasis piliakalnis yra 0,75 km į vakarus nuo Juodupio ir Alšios santakos ir 50 m į šiaurę nuo pirmojo piliakalnio. Piliakalnio aikštelė yra apie 30x30 m dydžio, nuo gretimos pailgos kalvos atskirta 10-12 m pločio ir iki 2 m aukščio pylimu bei 40 m ilgio ir iki 2 m gylio grioviu. 50 m į šiaurės rytus nuo piliakalnio, aukštumoje pastebima dar vieno pylimo ir griovio pėdsakai. Į šiaurę nuo piliakalnio yra Alšios upė, o į pietus – dauba.

Medžionių piliakalnis.  Medžionių k., Stakliškių sen., Prienų r.

Piliakalnis įrengtas kyšulyje, Virkiaus upelio dešiniajame krante, santakoje su bevardžiu upeliu. Piliakalnio šlaitai į upelio pusę statūs ir aukšti. Nuolaidžiausias ir žemiausias (apie 15 m aukščio) vakarinis šlaitas. Rytinėje dalyje nuo aukštumos pusės yra iškastas lenktas apie 60 m ilgio griovys. Nuo jo į aikštelės pusę supiltas apie 8,5 m aukščio nuo griovio ir apie 7 m aukščio nuo aikštelės pusės pylimas. Piliakalnio aikštelė apie 44 m ilgio šiaurės rytų-pietvakarių kryptimi ir apie 25 m pločio. Pylimo ir aikštelės pietinis kraštas nuslinkęs kartu su šlaitu. Aikštelė nukirsta, šlaitai apaugę lapuočiais. Aplink piliakalnį yra upelių slėniai, o iš rytų pusės yra gretima aukštuma.

Šiaurinėje ir rytinėje papėdėse yra gyvenvietė, kurioje rasta grublėtos keramikos.

Piliakalnis datuojamas I tūkst. – II tūkst. pradžia.

Raseinių r.

Alėjų Švč. Trejybės bažnyčia.

Pastatyta 1939 m. ant buv. XVIII a. mūrinės koplyčios pamatų. Tai maža, savito architektūrinio stiliaus medinė kaimo bažnytėlė. Jos viduje saugoma daug kilnojamųjų kultūros vertybių: Šv. Barboros paveikslas (XVIII a., aliejus, drobė), dekoratyvinės vienuolių skulptūros (XIX a.), skulptūra ,,Nazarietis‘‘ (XIX a.), unikalus Šv. Pranciškaus relikvijorius, monstrancija.

2006-2007 m. Alėjų Švč. Trejybės bažnyčioje buvo atlikti restauravimo darbai.

Butkiškės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, Butkiškės k., Ariogalos sen.

Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad pirmoji Butkiškės bažnyčia pastatyta 1506 m. Tuo metu šioje vietoje kūrėsi gyvenvietė. 1836 m. jau minima parapija, kuri gavo Šv. Jono Krikštytojo vardą.

Medinė Butkiškės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia išsaugojo XVIII a. Lietuvos bažnyčioms būdingą formą: frontonas puoštas plokščia koplytėle su skulptūra ir kryžiumi ant kraigo. Langų arkos smailios formos, išgaubtos, būdingos gotikos laikotarpiui. Išlikusi bažnyčios dviejų aukštų varpinė, plačiu aplink platesnį apatinį aukštą karniziniu stogu. Stogas piramidinės formos, su barokiniu bokšteliu ir kryžiumi. Bažnyčios šventorius aptvertas akmenų mūro tvora. Geležinių vartų stulpai papuošti ornamentiniais kryžiais.

1938-1939 m.. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje atliktas remontas ir naujai dekoruota.

Paupio Šv. Šeimos Jėzaus Marijos ir Juozapo bažnyčia, Paupio k., Viduklės sen.

Medinė Šv. Šeimos Jėzaus Marijos ir Juozapo bažnyčia pastatyta 1923 m. kun. Izidoriaus Gudavičiaus iniciatyva.

Viduklės Šv. Kryžiaus bažnyčia, S. Stanevičiaus g. 2, Viduklės mstl., Raseinių r.

Viduklės Šv. Kryžiaus bažnyčia yra viena pirmųjų bažnyčių Žemaitijoje. Šv. Kryžiaus bažnyčia, varpinė, šventoriaus tvora su vartais bei klebonija sudaro sakralinį kompleksą, išsiskiriantį Žemaičių sakralinės architektūros tradicijomis. Pastatyta 1806 m. vyskupo Juozapo Arnulpo Giedraičio iniciatyva. Apie 1912 m. bažnyčia įgijo istorizmo epochos bruožų: priekyje jos ant stogo buvo pastatytas neogotikinis bokštelis, šio stiliaus motyvais papuoštas frontonas, įstatyti dailininko V. Pšybytniovskio sukurti vitražai, dailininkas Čižauskas dekoravo bažnyčios vidų. Nesudėtingos, liaudiškos architektūros fone ryškūs plastiški, gausiai skulptūromis papuošti, vėlesni už bažnyčios pastatą altoriai, klasicistiniais motyvais dekoruotas vargonų choras ir giedotojų ložės.