EPD’2007 metu visuomenei pristatomi objektai Alytaus apskrityje

EPD’2007 metais visuomenei pristatomi objektai
Alytaus apskrityje

Alytaus r. | Druskininkai | Lazdijų r. | Varėnos r.

Rumbonių Švč. Trejybės bažnyčios kompleksas. Rumbonių k., Alytaus r.

Pirmąją Rumbonių bažnyčią 1740 – 1741 m. pastatė ir aprūpino reikmenimis Lietuvos kariuomenės poručikas, Kauno pavieto pasiuntinys, Rumbonių, Šikšnių ir Obšrutų dvarų savininkas Barnabas Kživkovskis. Parapija įkurta 1744 – 1745 m. Ši nedidelė, tris altorius turėjusi bažnytėlė stovėjo ant kalvos į pietvakarius nuo dabartinės bažnyčios.

Senajai bažnyčiai ėmus griūti, Prienų pavieto pakamaris Simonas Vyšniauskas fundavo naują dabartinę Švč. Trejybės bažnyčią, tikriausiai pradėtą statyti 1795 m., o pašventintą 1798 m.

Rumbonių bažnyčia – trinavis halinis stačiakampio plano pastatas. Pagrindinio fasado portikas paremtas šešiomis kolonomis. Ansamblis pasižymi klasicistiniam planavimui būdinga simetrija. Bažnyčia vertinga kaip vienintelė tokio – griežto stačiakampio – plano ir kolonų portiką turinti bažnyčia Vilkaviškio vyskupijoje ir buvusioje Užnemunėje. Tai tipiškas klasicistinis sakralinės paskirties pastatas, kurio kompozicija, ypač pagrindinis fasadas, turi sąsajų su tokiais architektūros paminklais kaip Vilniaus katedra.

Alovės Švč. Trejybės bažnyčios kompleksas. Alovė, Alytaus r.

Kompleksas yra kaimo aukštutinėje dalyje, prie kapinių. Kompleksą sudaro klasicistinio stiliaus medinė Švč. Trejybės bažnyčia ir liaudiškos architektūros formų dviejų tarpsnių medinė varpinė. Komplekso dominantė yra bažnyčios tūris.

Bažnyčia yra stačiakampio plano su trisiene apsida, šone – dviaukštė zakristija, vientiso tūrio, trinavė. Pagrindiniame fasade yra keturių kolonų portikas. Toskaninio orderio kolonos su kapiteliais laiko antablementą, susidedantį iš architravo ir profiliuoto karnizo. Galinėje apsidos sienoje yra lėkštas trikampis frontonas. Pagrindinis fasadas aklinas, be langų, tik dvivėrės aukštos durys. Portiko prieangio lubos kesoninės. Virš presbiterijos yra mažas bokštelis.

Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Pivašiūnai, Alytaus r.

Bažnyčia, pastatyta 1825 m. Vilniaus universiteto auklėtinio C. Sorokos iniciatyva, stovi miestelio centrinėje dalyje ant kalno. Stilingi bažnyčios fasadai sukurti nenukrypstant nuo klasikos kanonų. Pagrindinis fasadas – tai portikas, kurio mūrinės toskaninės kolonos stovi ant mūrinio stilobato. Portiko viršutinė dalis medinė. Timpano centrą žymi ovalus langelis su sklindančiais spinduliais. Portiko kolonas sienose atkartoja piliastrai. Tarp jų įsispraudęs stambus portalas, virš kurio kyšo balkonėlis.

Bažnyčios interjeras erdvus ir šviesus. Penkios poros lieknų aštuonkampių stulpų dalija jį į tris navas, kurių vidurinė daugiau nei dvigubai platesnė už šonines. Kiekvieną navą dengia cilindrinio skliauto formos lubos. Nors bažnyčia medinė, didysis altorius – mūrinis, erdvinis, keturkolonis portikas, panašus į Vilniaus arkikatedros bazilikos. Altoriaus kolonų kapiteliai stilizuoti, bet proporcijos klasikinės.

Raižių kaimo mečetė. Raižių k., Alytaus r.

Vilniaus gubernijos valdybos leidimas statyti naują mečetę Raižiuose buvo išduotas 1880 m. Centrinėje kaimo dalyje esanti medinė mečetė pastatyta 1889 m. Ji yra stačiakampio plano formos, su penkiasiene iškyša apsidos fasade. Prieangis - per visą pastato plotį. Iš jo patenkama į vyrų ir moterų sales. Vyrų salė dešinėje pusėje, moterų – kairėje. Vyrų ir moterų salės atskirtos siena. Sienos apačioje palikta anga išilgai sienos, pridengta baliustrada. Virš įėjimo vyrų ir moterų salėse yra balkonas su baliustrada. Vyrų ir moterų salių sienos ir lubos iškaltos medinėmis lentelėmis. Grindys išklotos kilimais. Vyrų salėje yra minbaras, pagamintas 1684 – 1686 m., perkeltas iš Bazorų kaimo mečetės, kuri 1889 m. buvo panaikinta.

Alytaus piliakalnis. Piliakalnio g., Alytus

Alytaus piliakalnis dunkso dešiniajame Nemuno krante. Datuojamas I tūkst. antra puse – II tūkst. pirma puse, senovės gyvenvietė datuojama VII - XII a. Istoriniuose šaltiniuose ant piliakalnio stovėjusi pilis pirmą kartą paminėta 1384 metais kryžiuočių karo kelių aprašyme. Istoriškai - tai piliakalnis tvirtovė, minima istoriniuose šaltiniuose kovų su kryžiuočiais laikotarpiu. Tai viena svarbiausių Nemuno gynybinės sistemos pilių. Alytaus piliakalnis su gyvenviete davė pradžią Alytaus miestui.

Piliakalnio aikštelė netaisyklingo keturkampio formos, pailga P-Š kryptimi, 28x20 m dydžio, su storu kultūriniu sluioksniu. Ji apjuosta pylimu su terasa. Į pietvakarius nuo piliakalnio yra 40 m pločio, 7 m ilgio grioviu atskirtas 5 m skersmens viršuje kūgio formos kalvos smaigalys, kurio paskirtis nėra aiški. Piliakalnis buvo ariamas, pylimas apardytas apkasų. 2002 m. Piliakalnis sutvarkytas: padaryti takai, laiptai, nukirsti želdiniai, iškelta PV papėdėje buvusi sodyba, pastatytas informacinis stendas.

Senovės gyvenvietė buvo įsikūrusi aukštame Nemuno krante, į rytus nuo piliakalnio. Gyvenvietę nuo piliakalnio skiria gana gilus griovys. Ilgą laiką gyvenvietė buvo ariama. Gyvenvietė tyrinėta 1985-1986 m. Joje rasta sudegusių pastatų liekanų, ūkyjre naudojamų dirbinių, kalavijo galas, pentinas su spygliu.

Likiškių parkas. Likiškėlių g., Alytus

Likiškių parkas yra gražioje reljefu bei atsiveriančiomis erdvėmis kalvotoje vietovėje. Parkas pradėtas formuoti 1994 m. Šalia jo 2005 m. buvo pastatytas pirmasis Lietuvoje paminklas, skirtas lietuvių žuvusių Afganistano kare atminimui. Greta parko stovi naujausia originalios architektūros Alytaus Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčia.

Jaunimo parkas. Naujoji g., Alytus

Tai jaunas Alytaus mieste esantis parkas, mėgstama jaunimo pasivaikščiojimų vieta. 1985 m. Jaunimo parke buvo pastatytos originalios metalo plastiko skulptūros. Tuo laikotarpiu buvo vienintelis toks parkas buvusioje Sovietų sąjungoje.

Alytaus miesto sodas, Alytus

Tai seniausias miesto centrinėje dalyje esantis parkas. Dar prieškario Lietuvoje tapęs Alytaus simboliu, alytiškių pasididžiavimu jis išliko iki šiol. Parko kūrimo darbai pradėti 1930 m. natūraliame pušyne pagal inž. S. Taškūno projektą. Tai geometrinio (reguliaraus) planavimo parkas su viduryje suformuota 50 metrų skersmens aikšte, simbolizuojančia saulę, nuo kurios šešiomis kryptimis driekiasi tiesūs takai, apsodinti lapuočių medžių alėjomis bei krūmais. Parko puošmena - sodininko Hanso Faitušo pasodintas rožynas. Parkas smarkiai nukentėjo 1944 metų vasarą, karo dienomis. 1997 - 1999 m. miesto sodas buvo rekonstruotas, sutvarkyti takeliai, įrengtos renginių organizavimo bei dvi poilsio aikštelės, apšvietimas, sutvarkytas fontanas.

Jame šiandien auga 46 skirtingos rūšys krūmų ir medžių, vandens purslais taškosi tarpukario fontanas ir daugelio akį žavi rožynų grožis. Miesto sodą nuo Kurorto parko skiria „Laisvės angelo“ paminklas – skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus kūrinys, pagerbiantis žuvusius už Lietuvos laisvę.

1999 m. senasis miesto parkas su fontanu įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro urbanizuotų vietovių sąrašą.

Radžiūnų piliakalnis, Alytus

Gynybinis piliakalnis įrengtas Kirmijos ir Nemuno santakoje. Jo šlaitai statūs – iki 30 – 35 m aukščio, tik šiaurinis šlaitas žemesnis – 8– 10 m. Šioje pusėje piliakalnis pereina į gretimas aukštumas.

Į šiaurės vakarus nuo piliakalnio 1 ha plote yra II-V a. gyvenvietė. Ji banguotu paviršiumi, kaip ir piliakalnis, apaugusi lapuočių mišku. Iki 53 cm storio jos kultūriniame sluoksnyje rasta grublėtos keramikos, gyvulių kaulų, geležinis įtveriamasis tribriaunis strėlės antgalis.

Kartu su Alytaus piliakalniu, Radžiūnų tvirtovė saugojo kelius nuo kryžiuočių į buvusias (Kernavės, Trakų) ir esamą (Vilniaus) Lietuvos sostines.

Druskininkai

Druskininkų gydykla, Vilniaus al. 7, Druskininkai.

1896 m. Druskininkuose, vaizdingame Nemuno dešiniajame krante, buvo pastatytos vienos pirmųjų ir didžiausių Europoje gydyklų.

Istorizmo stiliaus dviejų aukštų pastatas ištęstas šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi. Stačiakampių tūrių kompozicija sujungta į vientisą kompleksą. Planas H raidės formos, koridorinės sistemos, patalpos išdėstytos abipus koridoriaus. Čia veikė druskų, purvo, angliarūgštės, elektros ir saulės bei oro vonios, buvo atliekamas masažas ir ortopedinė gydomoji gimnastika. Gydyklos dar buvo vadinamos vonių pastatu. Kai buvo pastatytos naujos gydyklos, 1970 m. senąsias uždarė. Ilgą laiką pastatas buvo nenaudojamas.

2005 – 2006 m. pastatas buvo restauruotas ir pritaikytas viešbučio reikmėms. 2006 m. gegužės mėn. čia atidarytas „Europa Royale Druskininkai“ viešbutis.

Pastato išorės ir interjerų apžiūra: rugsėjo 28 d. Kontaktinis asmuo – viešbučio „Europa Royale Druskininkai“ administratorė Violeta Steponkutė, tel. 8 313 42221.

Pastatas, Šv. Jokūbo g. 22, Druskininkai

Neobaroko stiliaus pastatas, statytas apie 1900-1907 m., buvęs didžiausias ir puošniausias viešbutis Druskininkuose (viešbutis „Central“). Jo istorija sietina su pasaulyje žinomo skulptoriaus Žako Lipšico vardu, nes jo statytojas ir pirmasis savininkas buvo Abraomas Lipšicas – Ž. Lipšico tėvas.

Viešbutis pastate buvo įsikūręs iki II pasaulinio karo. Po karo jame buvo įsteigta miesto ligoninė, vėliau – higienos centras.

Nuo 1994 m. pastatas buvo nenaudojamas, 1996 m. įgriuvo dalis stogo, išgriuvo viršutinė fasado dalis. 2006 – 2007 m. pastatas restauruotas ir pritaikytas vėl viešbučio reikmėms.

Pastato išorės ir interjerų apžiūra vyks rugsėjo 28 d. Kontaktinis asmuo – viešbučio “Best Western Central“ vadovė Ausma Klincaraitė, tel.: 8 313 60533.

Lazdijų r.

Peizažinis Veisiejų miesto parkas. Veisiejai, Lazdijų r.

Mykolas Masalskis tarp Veisiejų dvaro rūmų ir ežero užveisė parką. Želdiniai turėjo ryškios geometrinės kompozicijos bruožų. Vėliau, XIX amžiuje, valdant Oginskiams, parkas pertvarkytas į peizažinį. Vyrauja juodalksnis, paprastasis klevas ir paprastasis uosis. Yra ir atvežtinių medžių: platanalapis klevas, baltoji tuopa, graikinis riešutmedis, Duglaso pocūgė. Einant dešiniuoju parko takeliu atsiveria tvenkinio vaizdas, kuriame anais laikais buvo auginamos žuvys dvaro virtuvei. Tvenkinys kanalu susijungė su Ančios ežeru. Tiltelis per kanalą vadinamas Meilės tilteliu. Iš ankstesnių laikų išlikęs tikėjimas, kad nevalia jo pereiti nesugalvojus noro apie meilę, kuris būtinai išsipildo. Toliau takelis veda prie Veisiejų uosio – gamtos paminklo. Tai jau 150 ar daugiau metų skaičiuojantis, 30 metrų aukščio ir 5 metrų apimties, tvirtuolis medis.

Taip pat senajame Veisiejų miesto parke stovi Liudviko Lazario Zamenhofo paminklinis biustas. L.L. Zamenhofas, 1885 m. gyvendamas ir dirbdamas Veisiejuose, užbaigė rašyti esperanto kalbos vadovėlį. Gatvė, kurioje gyveno esperanto kalbos tėvas, buvo pavadinta jo vardu, o namelio vietoje pastatytas paminklas.

Vainežerio buvusi dvaro sodyba ir parkas. Vainežerio k., Lazdijų r.

Nuo XVI a. iki XX a. pradžios Vainežerio (Justinavo) dvaras su derlingomis žemėmis priklausė septyniems valdytojams: Kopočių, Oginskių, Masalskių, Žinevų, Tiškevičių, Ablamavičių, Murauskų giminių atstovams. Vainežerio dvaro rūmų klestėjimo periodas - XVIII a., kuomet šalia buvo užveistas parkas, du sodai, medelynas. Vainežerio (Justinavo) dvaras garsus ir tuo, kad jame 1831 m. gruodžio 23 d. mirė garsioji lietuvių tautos kapitonė, pėstininkų pulko I kuopos garbės vadė grafaitė Emilija Pliaterytė. Šiandien iš dvaro ansamblio teišlikę reprezentacinių rūmų pamatai ir parko fragmentai.

Bendras parko plotas užima 10 ha plotą, parką pusiau skiria Vainežerio ežeras. Abi parko dalis jungia natūralių kranto želdinių juosta. Vakarinėje parko dalyje vyrauja atviros erdvės, kurias skiria medžių ir krūmų grupės. Jose auga klevai, uosiai, vinkšnos. Iš svetimžemių medžių vyrauja pilkasis kėnis ir europinis maumedis. Rytinę parko dalį sudaro beveik ištisinis medynas, kuriame išsiskiriančias įspūdingas alėjas su šimtamečiais klevais, liepomis ir skroblais galima pavadinti medžių muziejumi.

Vainežerio parkas - vienas iš trijų projekto ,,Biologinės įvairovės praktinė apsauga Euroregiono ,,Nemunas“ saugomose teritorijose“ gamtosauginių objektų.

Žydų sinagoga. Veisiejai, Lazdijų r.

Veisiejų mieste prekybai ir ūkinei veiklai plėtoti Mykolas Masalskis XVIII a. viduryje apgyvendino žydus. Jau 1775 m. žydai sudarė beveik 40% visų miestelėnų, o apie 1839 metus – net 74%. Mykolo Masalskio iniciatyva pastatyta pirmoji sinagoga, paskutinė 1927 m. po Veisiejus nusiaubusio gaisro. Pastatas tebestovi ir šiandien – medinis, dviejų aukštų, kuriame veikia babtistų bendruomenės maldos namai. Šalia mūrinis vieno aukšto pastatas – buvusi žydų ritualinė pirtis, deja, iki šiandien neišlaikęs savo funkcinės paskirties.

Senosios žydų kapinės. Veisiejai, Lazdijų r.

Senosios žydų kapinės, esančios V. Montvilos gatvės pradžioje pirmą kartą pažymėtos 1800 m. Tekstoro ir Šteino Naujosios Prūsijos žemėlapyje. Kapinės išlikusios iki šių dienų.

Varėnos r.

Žiūrų kaimo kryžiai. Žiūrų k., Varėnos r.

Medinis Žiūrų kaimo kapinių kryžius

Žiūrai – kaimas šalia Ūlos upės. Kaip ir dauguma kitų miškų apsuptyje įsikūrusių gyvenviečių – su savo žmonėmis, savo kapinėmis bei savo kryžiais. Dauguma palaidojimo vietų čia pažymėtos akmeniniais antkapiniais paminklais, tačiau yra išlikę ir senųjų medinių kryžių. Kai kurie jų jau aptrūniję, tačiau su išlikusiais Dzūkijai būdingais dekoro elementais – ietimis. Kapines puošia ir mūsų dienomis statyti kryžiai, bylojantys apie vis dar gyvuojančią kryždirbystės tradiciją.

Senas, ornamentuotas Žiūrų kaimo
kapinių kryžius

Mančiagirės kaimo kryžiai. Mančiagirės k., Varėnos r.

Mančiagirė – šalia Ūlos upės įsikūrusi gyvenvietė. Kaimas ypatingas ne tik savo pavadinimu, kilusiu nuo būsenos: „man čia gera“, bet ir savo jaukumu, kaimo žmonių paprastumu. Tas jų paprastumas ir jame glūdintis grožis persidavęs ir į kaimą puošiančius kryžius. Kai kurie jų statyti šalia sodybų, kiti - kaimo kryžkelėse, prie upės. Itin įspūdingi savo ornamentika yra mediniai Mančiagirės kaimo kapinių kryžiai, kurie statyti dar tarpukario arba po antrojo pasaulinio karo. Daugumą jų puošia užrašai: „Mielasis Jėzau, nebūk man sūdzia, bet iszgananitoiu“; „Mano Diewas ir mano wiskas“.

Mančiagirės kaimo kryžius su „ryštavoniomis“ – Kristaus kankinių įrankiais - ietimis	Mančiagirės kaimo sodybą puošiantis kryžius su saulės motyvais	Kryžius kapinėse (kryžiaus, pagal seną pavyzdį, aut. Svirnelis). Išsiskiria raudonai nudažytais prie kryžiaus pritvirtintais augalinių motyvų drožiniais.

Mančiagirės kapinės	„Saldziausias Jezau, nebūk man sūdzia, bet iszganitoiu / 1949 m. / O Jezau sunau Marijos panos pasigailėk musu“.	Kryžius kapinėse su užrašu: „Mano Diewas ir mano wiskas / A.t.A. / Prane Miskinite / g. 1924 m. 1946 m.

Zervynų kaimo kryžiai. Zervynų k., Varėnos r.

Nykstantis Zervyno kaimo kryžius

Etnografinį 48 sodybų valstybės architektūros paminklu paskelbtą Zervynų kaimą kryžiai saugo ir puošia visuose kaimo galuose. Vienas yra prie įvažiavimo į kaimą iš Mančiagirės pusės, trys – centrinėje jo dalyje ir trys už Ūlos upės.

Zervynų kryžiai ypatingi ne tik dėl jų puošnumo, ornamentikos detalių, skirtingumo. Jie ypatingi ir tuo, kad kaimo žmonės juos saugo, lanko, šalimais meldžiasi, švenčia šventes.

Kryžius su erškėčių vainiko kapinių gėlių ornamentais kapinėse

Kryžius prie įvažiavimo į kaimą, netoli kapinių. Aptvėrimas – būdingas dzūkų kryžių elementas

Trys iš 7 pagrindinių Zervynų kaimo kryžių, kurie yra kaimo centr. dalyje. Prie jų pritvirtintos Dzūkijoje būdingos drobinės prijuostėlės. Seniau manyta, kad šios prijuostelės užtikrins Dievo malonę ir kaimo moterys susilauks vaikų, o kaimo visuomet lauks šviesi ateitis.

Kryžiaus centrinėje dalyje – nukryžiuotojo skulptūrėlė