EPD’2006 metu visuomenei pristatomi objektai
Vilniaus apskrityje

Vilnius vilniečiams lieka, deja, dar nepažįstamas miestas. Miesto gatvės, vienokie ar kitokie architektūriniais stiliais pastatyti namai, garsių šeimų rezidencijos, rūmai, aikštės, parkai lieka šalti ir nieko nesakantys, tik sukeliantys estetinį pasigėrėjimą, dažnai ne daugiau negu operetės dekoracijos. Leidiniuose, skirtuose turistams taip pat dažniausiai rasime sausą informaciją apie architektūrinius stilius, keletą datų, trumpą paminėjimą apie savininkus ir viskas, ir visa tai dar gerokai atmiežta klykiančios striptizų barų reklamos. Turėdami tai galvoje, Europos paveldo dienų metu nutarėme pakviesti vilniečius susipažinti su mieste esančiais rūmais, jų buvusiais šeimininkais, čia gyvenusių šeimų istorijomis. Tikimės, kad po susitikimų, pasivaikščiojimų po Vilnių, jo apylinkes su architektūros istorikais, meno istorikais, istorikais, architektais, parkotyrininkais miesto gatvės ir pastatai taps jiems artimesni ir gal būt taps dalimi jų pačių asmeninės istorijos. Tikimės, kad atsiradus galimybei, šių renginių metu gautos žinios bus perpasakotos šeimos nariams, darbo kolegoms, draugams, vaikų draugams ir taip jos plis, taip pamažu susipažinsime su miestu ir jis taps kažkuo daug daugiau nei dekoracijos…

Europos paveldo dienų metu Vilniaus mieste ir jo apylinkėse kultūros paveldo specialistai -  paveldosaugininkai, architektai, istorikai – supažindins visuomenę su žymių Lietuvos giminių (Radvilų, Tiškevičių, Pacų, Sapiegų, Sluškų, Bžostovskių) rūmais, rezidencijomis, jų aplinka.  Apžiūrėsime XVIII a. II p. žymiausių Lietuvos architektų Martyno Knakfuso ir Lauryno Stuokos - Gucevičiaus sukurtą Verkių rūmų ansamblį, susipažinsime su Norviliškių pilimi bei apsilankysime daugelyje kitų kultūriniu ir rekreaciniu požiūriu svarbių vietovių.

 

Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčios Casparini vargonai – istorija ir dabartis
Šv. Dvasios bažnyčia, Dominikonų g. 8, Vilnius

 

 

XVII – XVIII a. Europoje vargonų meistrų Casparini pavardė buvo gerai žinoma. Pirmasis žymus šios giminės atstovas buvo vargonų meistras Adamas Casparas, gyvenęs ir dirbęs Silezijoje XVII a. pirmoje pusėje. Ypač garsus buvo jo sūnus Johanas. Jaunas atvykęs į Italiją, Johanas Casparas ten dirbo daugelį metų, net pakeitė savo vardą bei pavardę – pasivadino Eugenu Casparini. Šiuo vardu jis ir įėjo į Europos vargonų kultūros istoriją. Savo kūrybinę dvasią jis perdavė sūnui Adamui Horacijui bei anūkui Adamui Gottlobui. Pastarasis, pasimokęs tėvo dirbtuvėje, vėliau padirbėjęs pas kitus žymius to meto meistrus, 1742 m. Karaliaučiuje pelnė dvaro privilegijuoto vargonų meistro titulą. Karaliaučiuje ir aplinkinių miestų bei kaimų bažnyčiose jis pastatė kelias dešimtis vargonų, kuriuos amžininkai labai gerai įvertino. Keletą vargonų įrengė ir Lietuvoje. Vienintelis, beveik nepakeistas ir nesudarkytas,  meistro kūrinys stovi Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčioje. 1776 m. garsaus meistro statyti vargonai – vienas vertingiausių Lietuvos ir Europos kultūros paminklų.

 

 

 

Verkių dvaro sodyba ir parkas

Verkių rūmų ansamblis sukurtas XVIII a. II p. žymiausių Lietuvos architektų Martyno Knakfuso ir Lauryno Stuokos – Gucevičiaus nuostabiai gražioje gamtinėje aplinkoje. Verkių dvaro sodybą formuojantys elementai: užstatymas (yra išlikę 29 įvairios paskirties objektai), želdynai (parkas išsidėstęs plynaukštėje ir apatinėje terasoje), vandenys (tvenkinių sistema). Pagrindiniai ansamblio pastatai yra klasicizmo ir istorizmo stilių . Ūkiniams pastatams būdinga liaudies statybos tradicijų tąsa. Iki XIV a. pab. Verkiai buvo LDK kunigaikščių nuosavybė. Istoriniuose šaltiniuose (Jogailos privilegijoje) Verkių dvaras pirmą kartą paminėtas 1387 m. Tada jis ir dar keli Vilniaus namai Jogailos buvo padovanoti Vilniaus vyskupui (iki XVIII a. II p. Verkiuose buvo vyskupų vasaros rezidencija).

Sodybos užstatymo struktūrą padiktavo sudėtingas ir tapybiškas vietovės reljefas.Sodybos užstatymas yra koncentruotas grupėmis. Jį sudaro kelios sąlyginai savarankiškos pastatų grupės, išsidėsčiusios kompaktiškais vienetais sodybos teritorijoje. Dauguma pastatų išsidėstę aukštame Nėries krante ant plynaukštės, kiti – apačioje, prie upės. Architektūrinio ansamblio centrą š. pakraštyje riboja tvoros liekanos su vartais, iš kitų pusių supa statūs šlaitai, apaugę medžiais ir krūmais.

Verkių rūmų ansamblis yra vienas vertingiausių klasicistinių ansamblių Lietuvoje. Tai politinio ir bažnyčios magnato prestižinės rezidencijos, konkuruojančios su karališkosiomis, pavyzdys.

Buivydiškių dvaro rūmai ir parkas

 

Buivydiškių dvaras vienas iš seniausių Vilniaus dvarų, kadaise gyventame legendinės kilmės Šventaragių giminės, bet vėliau daug savininkų pakeitusiame, o taip pat ir šalimais esančiame viename jauniausių parkų, sukurtame pagal XX a. II pusės kūrėjo entuziasto Antano Tauro projektą. Susipažinsime su senobinio geometriško plano su žiedine tvenkinių sistema ir terasiniais šlaitais dvaro parko matmenimis bei vėlyvesne jų transformacija, o taip pat su XX a. parkus puoselėjusio A. Tauro kūrybos bruožais. Deja, ir su netinkamo parkų naudojimo kai kuriomis pasekmėmis.

 

 

 

Tuskulėnų dvaro rūmai

Tuskulėnų dvaro sodybos (Atv1030 IP 918/At) pastatų- rūmų, oficinos bei pastato (buv. F. Valickio vilos) restauravimo ir pritaikymo techninis projektas parengtas, tęsiant 2002 m. birželio 19 d. LR Vyriausybės nutarimo dėl Tuskulėnų Rimties parko sukūrimo programos įgyvendinimą. Restauruojami pastatai yra  kuriamo Tuskulėnų Rimties parko sudėtinė dalis ir numatomi pritaikyti Tuskulėnų muziejui – edukaciniam centrui.

Projektas paruoštas pasinaudojant 1998 m. – 2000 m. atliktais pastatų  architektūriniais apmatavimais, istoriniais, polichrominiais, architektūriniais, konstrukcijų, archeologiniais bei inžineriniais-geologiniais tyrimais bei atsižvelgiant į 2005 m. parengtus ir įgyvendintus pastatų restauravimo ir avarijos grėsmės pašalinimo projektus.

TRUMPA ISTORINĖ APŽVALGA

Teritorija, kurioje įsikūręs Tuskulėnų dvaras jau žinoma nuo XVI amž., kaip Karališkojo dvaro(Derevnictva) žemė. Derevnictvos dvaro valdytojai karaliai Žygimantas Augustas ir Vladislavas Vaza, M. Pieglovskis, Valavičiai, etmonas M.R. Pacas, o nuo 1741m. Tyzenhauzai. XIXa. pradžioje dvaras priklausė Vilniaus generalgubernatoriui Rimskiui Korsakovui, 1886 – Julijai Safranovič , o po jos atiteko Olgai Melentjevai.

Derevnictvos dvaro raida tęsėsi iki XVIII amž. Vidurio. XVIIIa. Pabaigoje, skilus senajam Derevnictvos dvarui, atsirado Tuskulėnų ir Derevnictvos palivarkai. Tuskulėnai – centrinė karališkojo Derevnictvos dvaro dalis. Nuo XIXa. pabaigos iki II-ojo pasaulinio karo dvaras priklausė Melentjevų šeimai. 1940 m. Tuskulėnai buvo nacionalizuoti. Po Antrojo pasaulinio karo dvaro sodyba virto masinių žudynių vieta ir jų laidojimo vieta. Dvaro pastatais naudojosi KGB

Dabartiniai dvaro sodybos pastatai – rūmai ir oficina statyti apie 1825-uosius metus. Manoma, kad pastatus projektavo architektas Karolis Podčašinskis.

“Baltą dvarelį” – dabar F. Valickio vilą, kuri niekada nepriklausė Tuskulėnų dvarui, buvęs šeimininkas pradėjo statyti 1866 m. 1928 m. apgriuvusį pastatą įsigijo Francišekas Valickis, pastatas buvo rekonstruotas ir jame įrengta vasaros rezidencija.

Tarybiniais metais pastate veikė vaikų darželis, buvo KGB karininkų butai.

RŪMAI

 Pritaikant rūmus Tuskulėnų muziejui – edukaciniam centrui, patalpos išplanuotos, atsižvelgiant į būsimo naudotojo poreikius ir prisitaikant prie autentiškos planinės struktūros. Pastate projektuojamos ekspozicijų, edukacinės salės, personalo ir techninės patalpos.

Restauruojami vertingi interjero elementai: klasicistinė sienų ir lubų polichromija, atkuriami sunykę jos  fragmentai, durys į pastogės patalpas, rūsio skliautai, parketo ir originaliai klotų lentų grindų dangos fragmentai. Saugomos ir stiprinamos autentiškos pastato sienos, perdangų konstrukcijos.

Numatoma atkurti sunykusius rūmų fasadų elementus ir architektūrines detales: rytų fasado frontono ir pusfrontonių augalinių motyvų lipdinius, 3 skulptūras ant rytų fasado centrinio frontono, restauruoti pusapvalę terasą ir atstatyti šiauriniame fasade buvusį pagrindinį įėjimą į pastatą ir balkoną virš jo.

OFICINA

 Pritaikant oficiną Tuskulėnų muziejui – edukaciniam centrui, kiemo korpuse projektuojama  70 vietų salė, skirta konferencijoms, filmų peržiūroms, edukacinei veiklai ir kitiems renginiams. II-me šio korpuso aukšte įrengiami sanmazgai, darbo kabinetai, ir techninės patalpos. Gatvės korpuso patalpose numatyta viso komplekso apsaugos ir budinčiojo patalpos,  personalo ir darbo kabinetai .

Restauruojami mūrinės dalies fasadai, atstatomos sunaikintos jo architektūrinės detalės. Pagal ikonografines nuotraukas atkuriamas kiemo korpuso II-as aukštas.

 

PASTATAS (BUV. F. VALICKIO VILA)

Pritaikant pastatą muziejui, patalpų išplanavimas taikomas prie išlikusios autentiškos planinės struktūros, papildomai pritaikoma pastogė ir šalia esamo skliautais dengto rūsio, įrengiamas naujas rūsys.

Pastato rūsyje projektuojamos techninės patalpos bei ekspozicijų salės, skirtos 1944-1947m. žudynėms Tuskulėnų dvare ir Tuskulėnų dvaro istorijai. Be to, numatoma restauruoti ir eksponuoti archeologinių tyrimų metu rūsyje atidengtą XVI amžiaus keramikos degimo krosnį. Aptikus daugiau vertingų archeologinių radinių, numatomas rūsio praplėtimas už pastato sienų, į pietvakarių pusę.

Rūsio patalpose įrengiami elektros, kompiuteriniai ir telekomunikacijų tinklai, suteikiantys galimybę rengti pastovias ir mobilias ekspozicijas, kuriose informacija būtų pateikiama ne tik tradicinėse ekspozicijose, bet ir moderniomis eksponavimo priemonėmis (kompiuteriais, vaizdo ir garso aparatūra, skaidrėmis, internetu).

I-me aukšte projektuojama personalo patalpa su sanmazgais, muziejaus eksponatų saugykla ir restauravimo patalpa.

Naujai įrengtame mansardiniame aukšte projektuojama dailininkų ir kitų specialistų darbo vietos, video montažinė ir video operatoriaus darbo vieta.

Restauruojami pastato fasadai, atkuriamos sunykusios architektūrinės detalės, atstatoma buv. veranda į Neries pusę.

Visų pastatų bendro naudojimo  ir ekspozicinės patalpos pritaikomos žmonėms su negalia.

Sapiegų rūmai ir parkas

 Vienintelis brandžiojo baroko (XVII a. paskutinis dešimtmetis) rūmų ansamblis išlaikęs pagrindinius teritorijos kontūrus ir svarbiausius ansamblio kompozicijos elementus – rūmų kiemą su kiemo centre stovinčiais rūmais, į rūmus orientuotą centrinę parko dalį ir jo ašyje nutiestą centrinį taką, jungiantį Antakalnio gatvę su rūmų kiemu, centrinės parko alėjos pradžioje ir alėjos įėjime į rūmų kiemą tebestovinčiais vartais. Nežiūrint XIX –XX a. statybų, natūroje galima atsekti sodo – daržo, buvusio tarp parko ir Trinitorių vienuolyno ribas, o taip pat skersinę parko alėją nukreiptą į tuo pat metu statytos Trinitorių bažnyčios pagrindinį portalą.

Skersinėje parko alėjoje, parko tvoroje ir sienoje prie bažnyčios šventoriaus buvo dveji barokiniai vartai. Vieni iš jų dabar matomi Bulhako (?) nuotraukoje. Rūmų kiemo tvoroje, dabartinės L. Sapiegos gatvės ašyje tebestovi pietiniai vartai į rūmų kiemą. Šiauriniai vartai – vartai tarp rūmų reprezentacinio kiemo ir ūkinio kiemo nugriauti apie XIX a. vidurį.

Ryškiausia ansamblio vertybė – rūmai su pagrindiniame fasade išlikusiais autentiškais langų apvadais ir lipdyba. Rūsiuose ir dalyje pirmo aukšto patalpų išliko skliautai. Rūmai sužaloti 1840 m. ir 1928 m. rekonstrukcijos metu

Dominikonų gatvės rūmai

Dar vadinti ir Senatorių vardu, – viena svarbiausių Vilniaus senamiesčio struktūroje. Kildama į kalvą, ji vedė link Trakų vartų. Vienoje jos pusėje dvi bažnyčios: kukli Švč.Trejybės su špitole – beturčių ligonine ir didingoji Šv. Dvasios su dominikonų vienuolynu. Kitoje pusėje- valstybės dignitorių ir magnatų rūmai. Įdomu, kad jų išplanavimas visai nebūdingas miestui,  labiau jie panašūs į dvarus. Savo rezidencijas čia turėjo garsios LDK giminės: Pociejai, Gureckiai, Palubinskai, Zavišos, Sapiegos. Istorija  šioje gatvėje paliko ir kitus ryškius pėdsakus: joje XIX a. pradžioje įsikūrė pirmasis paštas, veikė Kilmingųjų kolegija ir magistrato įstaigos, nuo XX a. pradžios per 40 metų švietė lietuvybės švyturys – M.Šlapelienės knygynas.

Ekskursija prasidės ties buvusia “Saulės” vaistine (tarpukariu – antikvariatas), baigsis Daukanto aikštėje, aptarus Vyskupų (vėliau generalgubernatoriaus, dabar LR Prezidentūros) rūmų istoriją ir architektūrą.

 

Dominyko ir Konstancijos Sluškų rūmų ansamblis

Pastatytas 1691-1700m. Antakalnyje, specialiai supiltame prie Neries pusiasalyje. Pusiasalis buvo supiltas nukasant kalvą, skyrusią Antakalnį nuo miesto. Rūmus supo itališko (geometrinio) tipo parkas su kanalais, tvenkiniais, fontanais, egzotiška augmenija. Visa teritorija buvusi aptverta mūro tvora.

Rūmai buvę 2 aukštų su 4 kampiniais triaukščiais bokštais. 1831m. pastatą nupirkus caro valdžiai, rūmuose įkuriamos kareivinės, 1872 m. – kalėjimas, veikęs iki II pasaulinio karo. Iki mūsų dienų išliko autentiškas centrinių rūmų tūris su 4 aukštais, pakitusiais fasadais ir planine struktūra (kultūros vertybė G397K1). Prie T. Kosciuškos g. seniau buvę puošnūs įvažiavimo vartai, dar matomi XIX a. pab. J. Czechovicziaus fotonuotraukose, ir keletas dviaukščių ūkinių pastatų, šiuo metu apjungti į vieną ilgą triaukštį pastatą (kultūros vertybė – ūkinis pastatas G397K2).

Šiuo metu ansamblyje įsikūrusi Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Nuo 2000 m. vykdomi kompleksiniai tyrimų ir projektavimo, restauravimo darbai.

Architektūriniai ir polichrominiai tyrimai parodė, kad Sluškų rūmų, unikalaus Lietuvos baroko architektūros paminklo autentišką architektūrinę išraišką - arkadas, didžiulius langus, piliastrus, karnizus – galima atkurti pagal tyrimų medžiagą, trūkstamas detales – pagal to laikotarpio analogus. Polichromijos tyrimais nustatytas pirminis spalvinis sprendimas. Ypatingai originali spalvinta rytų fasade frontono timpano skulptūrinė kompozicija. Architektūriniais tyrimais nustatyta ir buvusių barokinių vartų vieta, dydis. Šie vartai įkorporuoti į ansamblio gatvės korpuso tūrį.

Pagal UAB „Projektavimo ir restauravimo institutas“ parengtą projektą Sluškų rūmų ansamblis restauruojamas ir pritaikomas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos mokymo patalpoms. Rūmuose, išradžius tarpines vėliau įrengtas perdangas, bus įrengtos repeticijų patalpos, koncertų ir teatro salės. Ansamblio korpuse prie gatvės bus atidengti ir eksponuoti vestibiulio erdvėje barokiniai vartai. Kieme prie rūmų bus pažemintas žemės paviršiaus lygis iki autentiško barokinio grindinio.

Petro Vileišio rūmai

Lietuvos  literatūros  ir  tautosakos  instituto  pastatų  ansamblis, Antakalnio g. 6,  Vilniuje  buvo  pastatytas  XX a.  pradžioje. Tiek  pastatai, tiek  ir  teritorija bei  tvoros   buvo  suprojektuoti  ir  pastatyti  tuo  pačiu  metu  ir  priklausė  vienam  šeimininkui – P. Vileišiui. Ansamblis  iki  mūsų  dienų  išliko  be  didesnių  pakeitimų  tiek  iš išorės,  tiek  iš  vidaus.

Petro  Vileišio  rūmų  ansamblis – turtingiausia  amžiaus  pradžios  rezidencija  Vilniuje,  pastatyta 1904-1906 metais. Ansamblis  yra  dvilypis, tai  ir  privati  valda  ir  visuomeninio  gyvenimo  židinys. Centrinis  ansamblio  pastatas – rūmai  yra  gyvenamosios  paskirties  pastatas, o  gatvės  korpusas – buvusi  spaustuvė  ir  “Vilniaus  žinių“  redakcija – visuomeninės  paskirties  pastatas, trečiasis  ansamblio  statinys – buvusios  arklidės, skalbykla, ledainė  ir  arklininko  butas – ūkinės  paskirties  pastas.

Architektas  Augustas  Kleinas  buvo  paruošęs  du  ansamblio  išplanavimo  variantus : neoklasicistinį  ir  neobarokinį. Įgyvendintas  buvo  neobarokinis  variantas. Rūmų  apartamentai  išdėstyti  per  du  aukštus. Žemutiniame, šalia  holo, įrengtas  šeimininko  kabinetas  ir  laukiamasis, toliau  įrengtas  nedidelis  vestibiulis  su  reprezentatyviais  laiptais  į  viršų, prie  jo  išdėstyti  du  salonai  ir  valgomasis  su  serviravimo  patalpa. Šalia  pagrindinės  laiptinės  įrengta  uždara  tarnų  laiptinė. Antras  aukštas  buvo  skirtas  poilsiui. Rūsyje  buvo  įrengta  virtuvė ,o  mansardoje  tarnų  kambariai.

Rūmų  viduje – pretenzingas  įvairių  stilių  dekoras – neorenesansas,  rokokas,  secesija.

Rūmuose  buvo  visi  patogumai, elektra, perdangoms  panaudotos  metalinės  sijos.

Paradiškumą, būdingą  dvarų  architektūrai,  pabrėžia tiesus įvažiavimas  nuo  gatvės, gėlynas, apžvalgos  aikštelės, terasa  su  kolonomis. Rūmai, pastatas  prie  gatvės  ir  gatvės  tvora  yra  vientiso  neobarokinio  stiliaus (tik  ūkinis  pastatas  primena  kolonijų  namų  architektūrą).               

Centriniai  ansamblio rūmai – buvęs  P. Vileišio  gyvenamasis  namas  yra  pagrindinis  ansamblio  pastatas.  Apie jį grupuojami  kiti ansamblio pastatai, privažiavimai, terasos  bei  gazonai.

Pastatas  statytas  XX a.  pradžioje  ir  yra  zonuojamas atskirais  aukštais. Rūsio  patalpos buvo  skirtos  virtuvei,  pagalbinėms  patalpoms  bei  tarnų  valgomajam.  Pirmas rūmų  aukštas – reprezentacinis. Pastato  centre  patalpintas  holas  su  reprezentacine  atvira  laiptine  ir  šalia  jos  esančia  tarnų  laiptine,  o apie  holą  išdėstyta:  valgomasis  su  išėjimu  į  terasą  ir  serviravimo  patalpa , dvi  svetainės  bei  šeimininko  kabinetas ir laukiamasis,  taip  pat  pagalbinės  patalpos. Antras  aukštas  buvo  skirtas šeimos  narių  bei  svečių poilsio kambariams,  kurie  taip  pat  išdėstyti  aplink  holą  su  reprezentacine  laiptine bei tarnų  laiptine. Pastoginis  aukštas buvo skirtas  pagalbinėms  patalpoms  bei  tarnams.

Pastatas  yra  gausiai  dekoruotas  tiek  iš  išorės,  tiek  iš  vidaus. Iš  išorės  pastatas -  neobarokinio  stiliaus,  o  viduje  gausu  secesijos , neorenesanso ir  rokoko  elementų.

Pirmas  aukštas dekoruotas daugiausiai : lubos  ir  sienos  visų  patalpų, išskyrus  pagalbines,  yra  papuoštos  gipsatūromis su  polichrominiu  dažymu.  Visose  patalpose  stovi dekoruotos  koklinės  krosnys. Kambarių  grindys  padengtos  raštuotu  parketu,  o  holo  grindys  iš  keramikinių  plytelių, išdėstytų  raštais, langai  ir  durys - mediniai, dažyti.  Durys – įsprūdinės. Pagrindinė  laiptinė – marmurinės pakopos  su  metaliniais  kaltiniais  turėklais. 

Antras  pastato  aukštas  yra  dekoruotas  šiek  tiek  mažiau,  dekoras  intymesnis. Lubos  ir  sienos  papuoštos  gipsatūromis  su  polichrominiu  dažymu, grindys – skydinis  raštuotas  parketas. Durys  ir  langai  analogiški  pirmam  aukštui.

Tarnų  laiptinė, jungianti  pastatą  nuo  pirmo  aukšto  iki  pastogės  yra  mažai dekoruota. Pakopos- mozaikinio  betono,  sienos  ir  lubos  dažytos. Sienos  papuoštos  trafaretinio  dažymo  juostele. Rūsyje  bei  pastogėje  esančios  patalpos  yra  nedekoruotos , išskyrus  rūsyje  esančią  valgomojo  patalpą.

Korpusas 02 – pastatas prie gatvės

XX a. padžioje  statytas  pastatas  buvo  skirtas    visuomeninei  paskirčiai. Pastato  fasadai  iš  trijų  pusių (rytų, pietų  ir  vakarų) yra  dekoruoti  taip  pat  kaip  ir  centriniai  rūmai (neobarokinio  stiliaus), o iš  šiaurinės  pusės  baigiasi  ugniasiene  su  centre  esančiu  įgilinimu,  skirtu  patalpų  apšvietimui. Pasatas  išlaikė  savo  visuomeninę  paskirtį  iki  mūsų  dienų .

Gatvės  korpuse  yra  dvi  laiptinės  iš  priešingų  pastato  pusių. Pirmoji (buvusi  ūkinė)  laiptinė  tęsiasi  nuo  rūsio  iki  pastogės, o  antroji (paradinė) – nuo  rūsio  iki  trečio  aukšto. Visuose  pastato  aukštuose  kapitalinių  sienų  išdėstymas  yra  vienodas,  tik  šiek  tiek  skiriasi  mansardiniame  aukšte. Rūsyje  esančios (buvusi  spaustuvė)  patalpos  neturi  sienų  ir  lubų  dekoro,  o  pirmame, antrame  ir  trečiame  aukštuose  po  tris  dekoruotos patalpas. Pastato  centre – holas, o  aplink  jį penki   kabinetai, laiptinės  ir  pagalbinės  patalpos. Mansardiniame  aukšte  esantis  išplanavimas  panašus  į  kitų  aukštų  išplanavimą,  tik  nėra  paradinės  laiptinės. Pirmo, antro  ir  trečio  aukštų  kambarių  grindys  išklotos  skydiniu  parketu, holuose – keramikinės  plytelės, laiptų  pakopos – mozaikinio  betono, turėklai – metaliniai. Rūsio patalpų  grindys  išklotos  keramikinėmis  plytelėmis. Langai  mediniai, durys – medinės, įsprūdinės.

Lentvario dvaro sodyba

Nuo XVII a. minimas Litovariškių (Landvarovo) dvaras, iš kurio vėliau, gal jau XIX a., atsirado Lentvario vietovardis. Manoma, kad pirminis dvaro pavadinimas kilęs iš asmenvardžio.

XIX a. Lentvario apylinkės priklausė grafams Tiškevičiams, kurie čia pasistatė anglų neogotikos stiliaus rūmus, prie jų sodino didelį parką, sukurtą žymaus kraštovaizdžio architekto Andrė.

Lentvario dvaro sodyba yra autentiškas dvaro sodybos ansamblis, kurio pagrindiniai dvaro laikotarpio sodybos plano elementai liko nepakitę. Dvaro rūmai ir ūkiniai pastatai buvo pastatyti valdant grafui Juzefui Tiškevičiui, XIX a. II p. Daugelis šių pastatų išliko iki mūsų dienų, tik pakeitė savo paskirtį arba buvo perstatyti. Kadangi dvaro sodyba suformuota per palyginti trumpą laiką (XIX a. vid.-XX a. pr.), tai visi dvaro pastatai yra taip vadinamo “plytų stiliaus”. Jie netinkuoti, išradingai papuošti raudonų plytų dekoru, neogotikiniais elementais.

Dvaro pastatai, statiniai ir reljefo formos suformuoja erdvių visumą, kurios branduolį sudaro kompoziciškai išraiškingiausia ir funkciškai svarbiausia centrinių rūmų erdvė. Lentvario dvaro parkas yra vienas gražiausių, ypatingo dėmesio vertas istorizmo epochos kūrinių.

Užutrakio dvaro sodyba

Užutrakio dvaro sodyba yra Trakų istorinio nacionalinio parko centrinėje dalyje. Pagal išplanavimo schemą sodybą kerta pažintinis turistinis takas. Sodybos teritorijos juosta, besitęsianti Galvės ežero pakrante, kertanti pusiasalio pietinę dalį, yra teritorinio juostinio išplanavimo. Užutrakio dvaro sodyba savo visuma nebuvo formuojama kaip ansamblis. Kaip ansamblį galima traktuoti teritorijos dalį-reprezentacinę zoną ir parką. Sodybos pastatų tarpe savo architektūriniu sprendimu išsiskiria rūmai, statyti istorizmo stiliumi su renesanso ir klasicizmo bruožais. Sodyboje užfiksuota 11 tvenkinių, jų fragmentų, liekanų ir vietų. Užutrakio dvaro sodybos vandens telkinių sistema yra gamtinė vertybė, turinti istorinę, estetinę ir materialinę vertę.

Nors ir apnykęs, ansamblis išsaugojo iki šių dienų pagrindinius kompozicinio išplanavimo bruožus, kurie leidžia priskirti Užutrakio dvaro sodybą prie reikšmingiausių Lietuvos dvarų ansamblių.

Trakų Vokės dvaro sodyba

Trakų Vokės dvaro sodyba formavosi XIXa. IIp.. Iš kitų šio laikotarpio dvarų sodybų išsiskiria pastatų architektūroje atspindinčiu istorizmo laikotarpį būdingu stilistinių formų gausumu, panaudotu kuriant vientisą, harmoningą, paremtą bendrais kompozicijos principais, ansamblį - neoklasicizmas, neobarokas, neogotika, tęsiama ir liaudies architektūros tradicija. Statinių architektūrai būdingas aukštas profesionalumas. Išskirtina:

Rūmai. Autorius žymus italų kilmės lenkų architektas L. Markonis sekdamas Varšuvos Lazenkų rūmais. Tai vertingiausias meniniu požiūriu neoklasicistinių rūmų pavyzdys Lietuvoje.

Arklidė. Įspūdingo planinio tūrinio sprendimo, unikali savo architektūrinėmis formomis- neobarokas.

Pietų vartai. Vieni iš meniniu požiūriu vertingiausių neogotikinių vartų Lietuvoje.

Trakų Vokės dvaro sodyba – viena raiškiausių ir vertingiausių istorizmo laikotarpio Europinio lygmens grafų Tiškevičių rezidencijų Lietuvoje.

Vilniaus Radvilų rūmai. Vilnius, Vilniaus g. 41

 Radvilų rūmai, esantys Vilniaus gatvėje netoli Vilniaus (Vilijos) vartų, buvo suformuoti XVII a. pradžioje, sujungus į tris vienas šalia kito stovėjusius namus. Šios valdos istorija siejama su Mikalojumi Radvila Juoduoju bei Nesvyžiaus Radvilų linija. Juos paeiliui valdė katalikiškos Radvilų atšakos atstovai Mikalojus Kristupas Našlaitėlis, Zigmantas Karolis Radvila, Aleksandras Liudvikas Radvila, Mykolas Kazimieras Radvila. Pastarasis, įtakingas magnatas ir LDK maršalka, aktyviai dalyvavęs vidaus politikoje ir gebėjęs deramai demonstruoti savo politines ambicijas, mėgo prabangą ir, kaip rašo istoriniai šaltiniai, visuomet gyvendavo ištaiginguose dvaruose. Ko gero šis didikas ypač prisidėjo prie rūmų rekonstravimo renesanso stiliumi XVII a. antroje pusėje, mat po Maskvos kariuomenės invazijos į Vilnių pastatas buvo sugriautas. Galiausiai rūmus paveldėjo Mykolas Kazimieras Radvila–Žuvelė, kuris pavertė juos savo mėgstamiausia rezidencija. Jo žmona, Pranciška Uršulė Radvilienė, 1747 rūmuose įkūrė garsųjį dvaro teatrą. Paskutinį kartą rūmai stipriai keitė savo išvaizdą 1796 m. Būtent tada naujasis rūmų savininkas, teatro antrepreneris Dominykas Moravskis, juos pritaikė teatrui. Architektas P. de Rossi, nors ir buvo klasicistas, tačiau savo kūryboje mėgo gausiai naudoti lipdybinį dekorą, taigi ir šiems rūmams jis suteikė kiek barokišką pavidalą.

 Seniausias architektūrinis fragmentas rūmų gatvės fasade yra restauratorių atidengta renesansinio ornamento sgrafito juosta. Kiemo fasadas išsiskiria unikalia dviaukšte galerija. Antrojo aukšto piano nobile arkadoje panaudotas taip būdingas renesansinei architektūrai mažasis orderis. Galerija įrėminta dviejų nedidelių rizalitų, kurie formuoja savotišką nedidelį kurdonerą. Barokinis mansardinis stogas ir simetriškai sugrupuoti langai, pramaišiui papuošti trikampiais ir segmentiniais sandrikais bei vaisiu girliandomis, sukuria žaismingą ir puošnų rūmų visumos vaizdą.

Jonušio Radvilos rūmai. Vilnius, Vilniaus g. 22 / Liejyklos g. 4

 Manieristiniai Jonušo Radvilos rūmai buvo statomi kaip Vilniaus vaivados rezidencija ir dar neužbaigti pirmą kartą įamžinti 1653 metais Jonušo Radvilos investitūros į Vilniaus miestą proga Sebastiano Dadlerio autorystės medalyje. Įvesdinimą šlovinančiose panegirikose ir minėtame medalyje naujasis vaivada buvo vadinamas „pusdieviu“ ir Lietuvos „primu“. Rezidencijos reprezentatyvumas turėjo atitikti šį naująjį vyriausio Lietuvos dignitoriaus statusą. Nors nuo mažens buvo auklėjamas protestantišku principu „gyventi ištekliuje, bet be prabangos“ (šis priesakas minimas tėvo, Kristupo Radvilos, parengtuose auklėjimo inventoriuose), bet magnato padėtis vertė taikytis prie naujų reprezentacijos kanonų, ką vaizdžiausiai demonstruoja Jonušo Radvilos rūmų vadinamas „teatrinis“ planavimo būdas.

 Jonušo Radvilos rūmai Vilniuje laikytini labiausiai išbaigtu XVII a. pirmosios pusės rezidencijų architektūros pavyzdžiu. Šiuose rūmuose panaudota simetrinė ašis, paradiškai pasikartojančių tūrių komponavimas, pastatų grupavimas aplink erdvų „garbės kiemą“, nuoseklus anfilados naudojimas liudija, jog tai buvo perversmas Lietuvos didikų politinę galią demonstruojančioje reprezentacinėje architektūroje. Ši naujoji architektūra buvo paveikta nyderlandiškų ir iš dalies itališkų įtakų, nors dėl konkrečios rūmų autorystės nėra sutariama. Kita vertus Jonušui Radvilai, gerai pažinojusiam prancūzišką kultūrą, buvo artimas besiformuojantis prancūziškasis reprezentacijos ir ceremonialo menas. Puošnus, bet griežtas Nyderlandų manierizmo dekoras, maderniški – itališki efektai ir prancūziškas planinis rūmų modelis, susidedantis iš corps de logis (centrinio rūmo), puošto marmuro kolonomis, jį flankuojančių sparnų ir Cour d'Honneur’o (garbės kiemo), skirto paradiniam vaivados ir garbės svečių įvažiavimui bei priėmimui.

 Po Maskvos kunigaikštystės kariuomenės invazijos į Vinių ir Biržų-Dubingių Radvilų šakos nunykimo rūmai buvo apleisti, vėliau dalinai nugriauti. Tik 1983 m. vienas iš paviljonų buvo atstatytas.

Pauliaus Algimantaičio Alšėniškio valda. S. Daukanto aikštė 1

 Iš istorinių šaltinių yra žinoma, kad Pauliaus Algimantaičio Alšėniškio dvaras priklausė tiems Vilniaus kultūros židiniams, kuriuose Renesanso meno formos buvo perimtos ankstyviausiai Lietuvos Didžioje Kunigaikštystėje. Tai buvo apspręsta visų pirma glaudžių Vilniaus su vyskupo santykių didžiojo kunigaikščio dvaru (būtent P. Alšėniškio vyskupavimo metu italų architektai rekonstravo Vilniaus katedrą). Vyskupo P. Alšėniškio valda išsiskiria tuo, jog skirtingai nei kitose XVI a. pirmosios pusės Vilniaus didikų posesijose, čia išliko nemažai to laikotarpio architektūros ženklų. Ši valda, nuo XIV a. priklausiusi Goštautams, 1543 m. atiteko Vilniaus vyskupams, iš kurių kaip tik Pauliaus Alšėniškio valdymo laikais buvo sukurti vertingiausi paminklai išlikę iki šiol – tai vyskupo funduota renesansinė šv. Kryžiaus koplyčia, fundacinė plokštė su ankstyva antikvos inskripcija. Ši valda taip pat tiesiogiai siejasi su Lietuvos metraščio legendomis. Nors valdoje stovėjusios rezidencijos dar buvo viduramžiškos, bet XVI a. pirmoje pusėje didikai pirmą kartą susirūpina savo valdžios menine reprezentacija: Paulius Algimantaitis Alšėniškis buvo bene pirmasis lietuvių didikas, užsisakęs reprezentacinį portretą.

 Vėliau vienas iš valdoje stovėjusių namų XVII a. patyrė retą transformaciją – buvo perstatytas 1635 m. į Šv. Kryžiaus bažnyčią, likę pastatai sujunti į vienuolyną, skirtą Vilniaus vyskupo Abraomo Vainos pakviestiems bonifratrų vienuoliams. Tik 1749 m., po kelių gaisrų, bažnyčią įgijo išvaizdą, artimą savo formomis dabartiniam vaizdui.

Stanislovo Jonaičio Kęsgailos namas. Vilnius, Šv. Ignoto g. 5, 7

 Stanislovo Jonaičio Kęsgailos namas yra vienas seniausių didikų rūmų Vilniuje. Nors šios giminės istorija neatsiejama nuo Žemaičių seniūnijos administravimo ir rezidavimo joje (pagrindinė giminės gūžta nuo senų laikų buvo Kražiuose), tačiau Kęsgailos XV a. – XVI a. pirmoje pusėje nemažai fundacijų suteikė Vilniaus bažnyčioms (paskutiniai giminės atstovai atgulė giminės koplyčioje Vilniaus katedroje). To meto turtingiausiam Lietuvos ponui prašmatni gotikinė rezidencija Vilniuje tapo būtinybe 1522-ais metais Stanislovui Kęsgailai gavus Vilniaus kašteliono urėdą. Šis didiko namas priskiriamas prie įtvirtintų rezidencijų ir nors gynybinės rūmų formos pastate dominuoja (apskritomis šaudymo angomis flankuojami vartai, aklinos gatvės sienos ir aukštas atikas), tačiau rezidencinio namo interjeras, kaip niekad ligi tol, buvo pajungtas reprezentacinei funkcijai. Kai kurios patalpos dengtos kryžminiais ir cilindriniais su liunetėmis skliautais. Tačiau sakraliniam pastatui prilygstanti reprezentacinė menė buvo suskliausta unikaliu (ligi šiol išlikusiu) gotikiniu krištoliniu skliautu, kurį laiko menės centre kylas aštuonkampis stulpas. Panašiai suskliausti skliautai randami tik Vilniaus valdovų rūmuose, tačiau ir ten nebūta tokio savito palminio ir krištolinio tipo skliautų derinio. Patalpos erdvė primena bažnyčios navą, pilioriaus suskirstytą į keturias travėjas.

Ši unikali viduramžiška rezidencija, ligi tol priklausiusi įtvirtintam gotikinių namų kvartalui, 1685 metais buvo įjungta į Vilniaus benediktinių vienuolyno kompleksą. Tik po XVIII a. gaisrų ir K. Gliaubico vykdytos rekonstrukcijos vienuolyno kompleksas įgijo dabartinį vaizdą. Dabartinis Stanislovo Kęsgailos namo išvaizda yra iš dalies brandžiabarokinių formų ir tik į Šv. Ignoto gatvę ir į vidinį kiemelį išeinantys fasadai, atidengus gotikines sienas, atgavo pirmykštį pavidalą.

Tyzenhauzų – Fitinhofų rūmai – Miulerių rūmai. Vilnius, Vokiečių g. 28

 Tyzenhauzų (Fitinhofų) rūmai, nuo XVIII a. antros pusės priklausę Lietuvos paiždininkiui ir reformatoriui Antanui Tyzenhauzui, apie 1790 m. buvo iš pagrindų rekonstruoti Vilniaus klasicizmo atstovo Martyno Knakfuso ir įgijo dabartinę išvaizdą. Naujasis rūmų pavidalas sietinas ne su kilmingojo pramonininko veikla bei jo švietėjiškais idealais. Šio pastato ankstyvojo klasicizmo architektūra turėjo tenkinti reprezentacinius kunigaikščių Fitinhofų, tapusių rūmų savininkais 1787 m., poreikius. Tų poreikių įkūnijimas – Vilniuje legendiniu tapęs saloninis gyvenimas. A. Tyzenhauzo vilčių žlugimą ir ekonominių pertvarkymų epochos pabaigą raiškiai įprasmino nevaržoma ir tik savo forma apšviesta XVIII a. pabaigos feodalų prabanga. Reprezentatyviąją Fitinhofų rūmų interjero dalį sudarė 30 didelių patalpų, iš kurių pokyliavimo centru tapo rūmų „sidabrinė salė“.

 Pastatas išsiskiria savo stambiu turiu. Kampe stovinčių rūmų reprezentaciniai fasadai atgręžti į Vokiečių ir Trakų gatves. Abiems būdinga ankstyvojo klasicizmo stilistika: griežtas simetriškumas, ritmiškai langų ir rustų skaidomos plokštumos, proporcijų monumentalumas. Raiškiausios rūmų fasadų dalys – antrame aukšte esantis beletažas, išskiriantis dideliais langais su puošniais tiesiais sandrikais, ir platus pastogės frizas su triglifais bei metopomis, užpildytomis reljefiniais papuošimais, o taip pat vainikuojantis karnizas su modiljonais. Metopos, užpildytos įvairios tematikos motyvų reljefais, išskiria šį antablementą iš kitų, sutinkamų Lietuvos klasicizmo architektūroje. Tyzenhauzų – Fitinhofų rūmų fasadų elementai (rustuotas pirmas aukštas, paradiškas II – III aukštų tarpsnis ir turtingas frizas) sudaro darnią visumą.

 Gretimai Tyzenhauzų – Fitinhofų rūmų stovintys Miulerių rūmai, buvo panašūs savo klasicistine architektūra ir viešuomenės gyvenimu į pirmuosius. XIX a. memuaristika liudija, kad šiuose kaimyniniuose rūmuose susibūrę salonai rungtyniavo tarpusavyje. Be to XIX a. pirmame ketvirtyje Miulerių namas garsėjo jame atidarytu kazino. Likusi rūmų erdvė buvo nuomojama pasiturintiems nuomininkams. Tokia reprezentacinių rūmų erdvės panauda išliks populiari visą XIX amžių.

Vilniaus Pacų rūmai. Vilnius, Šv. Jono 3

 Rūmų istorija šioje miesto posesijoje prasideda 1628 m., karaliaus Zigmanto Vazos sekretoriui S. K. Pacui įsigijus valdą. Rūmų klestėjo laikas sutapo su LDK didžiojo etmono ir Jiezno grafo Kristupo Zigmanto Paco šeimininkavimo metais. Tai bene pirmoji reprezentacinė miesto rezidencija, priklausiusi Pacų giminei. Miestišką rezidencijos pobūdį rodo puošniausios rūmų salės, su į gatvę išeinančiais langais, vieta bei gatvės fasadas, kuriame buvo sukoncentruota didžioji rūmų eksterjero dekoro dalis. Netgi garsieji Pacų Belvederio rūmai netoli Varšuvos negalėjo prilygti šiems rūmams prabanga. Rezidencijos svarbą tarpe kita ko patvirtina faktas, jog rūmai buvo atstatyti praėjus vos trims metams po Vilniaus išvadavimo ir 1664 m. Zigmantas Kristupas Pacas čia jau galėjo surengti priėmimą karaliaus Jono Kazimiero atvykimo į Vilnių garbei. Kaip tik tuo metu, likus vos metams ligi Liubomirskio rokošo, šios rezidencijos prabanga turėjo pasitarnauti bendram K. Z. Paco ir karaliaus vivente rege plano populiarinimui. Kita vertus, tuo metu Pacų giminė palaikė ypač glaudžius ryšius su sena Florencijos didikų gimine Pazzi‘ais bei kunigaikščiais Medici‘iais, kas turėjo pasitarnauti savarankiškam nuo karaliaus Pacų meniniam mecenavimui.

 Brandžiojo baroko rūmų interjeras buvo puoštas sienine tapyba, pagrindiniame rūmų fasade įkomponuotos dvi prabangios stiuko panoplijos, mezoninas ir frontonas taip pat puošti gausia lipdyba, trofėjais ir herbiniais skydais. Brandžiabarokinės rekonstrukcijos metu rūmuose aiškiai išskirtos reprezentacinės ir gyvenamosios sritys: paradiniame kieme įrengtos puošnios arkados, ūkinis kiemas įrengtas valdos gilumoje. Naujais (vėlyvojo baroko) bruožais rūmai buvo papildyti 1783 m., ansamblį įsigijus LDK kancleriui Aleksandrui Mykolui Sapiegai. Tuomet rūmų architektūra įgijo minkštesnius bruožus. Po antrojo sukilimo rūmai patyrė negrįžtamą nuosmukį.

Norviliškių palivarkas

Pirmosios tikros žinios apie Norviliškį – iš XVI a. pabaigos. Tuo metu Norviliškis kaip palivarkas priklausė Surviliškio dvarui. XVI a. pabaigoje Norviliškis priklausė Jonui Stanislovaičiui Survilai, beje, valdžiusiam ir Surviliškį.

1593 m. broliai Vaitiekus ir Nikolajus Survilos susitarė dėl Surviliškio dvaro pasidalijimo sąlygų. Tais pačiais metais Kotryna Survilaitė savo Surviliškio dvaro dalį perdavė Vatiekui ir Daratai Šurcoms. 1595 – 1601 metais Šorcai supirko ir kitas dvaro dalis.

1617 m. Darata Zenovičiūtė - Šorcienė Norviliškio palivarką paskyrė Vilniaus broliams pranciškonams, padovanojo jiems ir Norviliškių palivarko gyvenamuosius ir ūkio pastatus. Ji pastatė medinę bažnyčią, o buvusį mūrinį dvaro pastatą pertvarkė į vienuolyną.

1675 m. Norviliškių vienuolyno inventoriuje nurodyta, jog bažnyčia yra medinė, kryžiaus formos. Išsamiai aprašomi trys bažnyčios altoriai. Kadangi ši bažnyčia neišliko, neaiškus jos likimas. Nauja bažnyčia buvo pastatyta 1745 m.

1820 m. Norviliškių vienuolyno ir bažnyčios vizitacijos akte pažymima, kad bažnyčia funduota 1617 m. Vaitiekaus ir Daratos Šorcų, tačiau 1745 m. bažnyčia pastatyta vienuolyno lėšomis. Apie vienuolyną rašoma, jog pastatas mūrinis, vieno aukšto, dengtas plokščiomis čerpėmis. Vienuolyno galuose esantys bokštai dengti gontais. Po vienuolynu buvo du rūsiai, mūryti iš plytų.

Varpinė – dviejų aukštų, su dviem kamarėlėmis iš šonų. Buvo dviejų aukštų medinis sandėlis arba svirnas, invenoriuje minima ir karčema.

1832 m. vienuolynas ir bažnyčia uždaroma. Carinė valdžia perėmė mūrinį vienuolyną, bažnyčią ir kitus pastatus. Bažnyčia nugriauta, medžiaga panaudota Alšėnų cerkvės ir Norviliškių kareivinių statybai.

Kareiviai įsikūrė senajame vienuolyno pastate ir čia išbuvo iki XX a. pradžios.

1838 m. buvo sudarytas Norviliškių vienuolyno žemės planas, kuriame nurodyti tuo metu vienuolyne buvę pastatai.  

1904 m.vienuolynas ir rusų kariuomenės pristatytos dviejų aukštų kareivinės perėjo iš Karo ministerijos žinios Žemės ūkio ministerijai ir buvo atiduotos mergaičių žemės ūkio mokyklai įrengti. Prasidėjus karui mokykla užsidarė.

1922 m. Surviliškio parapijiečiai nutarė statyti naują bažnyčią Norviliškėse, atkurti parapiją, vienuolyną paversti klebonija. Tuo tarpu buvusios kareivinės (dabar neišlikusios) turėjo būti paverstos laikina bažnyčia.

1924 m. pastatyta nauja medinė špitolė, 1928 m. parapijiečių lėšomis pastatoma nauja, medinė bažnyčia, kurią projektavo Vladislovas Obuchas. Naujoji bažnyčia pastatyta kiek atokiau nuo vienuolyno. Ji sudėtingos konfigūracijos, vienabokštė, su penkiasiene apside ir bokšteliu. Centrinė nava dvigubai aukštesnė už šonines. Prie bažnyčios stovi mūrinė varpinė (XVII a. vidurys).      

Šiandien vienuolyno pastatas yra naudojamas agroturistiniais tikslais.