EPD’2006 metu visuomenei pristatomi objektai
Kauno apskrityje

JONAVOS RAJONAS

JONAVOS PAŠTO STOTIS. Jonava, J. Basanavičiaus g. 1, 3, 5

Jonavos arklių pašto stoties statinių komplekso statyba datuojama 1833 – 1835 metais. Pagal pastatų skaičių, dydį ir teikiamas paslaugas Jonavos arklių pašto stotis priklausė antrajai klasei. Komplekso pastatai savo planine struktūra buvo artimi tipiniam imperatoriaus patvirtintam pašto namų gyvenvietės projektui.

Pašto stotį 1905 m. suniokojo Izraelio Rikleso name kilęs gaisras, kuris per 15 minučių apėmė visą Jonavos miestelio centrą. Ugnis sunaikino 446 pastatus, tame tarpe ir arklių pašto stotįArtimą tarpukariui vaizdą Jonavos pašto stoties kompleksas įgavo, greičiausiai, po 1905 m. gaisro atstačius statinių kompleksą. Tarpukaryje pagrindiniame pastate buvo įsikūrusi pašto, telefono – telegrafo įstaiga. Vakarinio fligelio mūrinėje dalyje gyveno pašto sargas arba pasiuntinys, medinėje buvo laikomas pašaras, medžiagos, arkliai. Nuo 1934 m. rytiniame fligelyje įsikūrė pašto įstaigos viršininkas. Namai buvo aptverti medine tvora su vartais, už namų tarnautojai turėjo daržus. Kompleksas priklausė Valstybės žinybai, vėliau – Susisiekimo ministerijai. Pokaryje pašto stotyje buvo įsikūrusi biblioteka, o nuo 1990 m. – Jonavos krašto muziejus.

2005 m. parengtas Jonavos pašto stoties avarinės grėsmės pašalinimo projektas, atlikti G133K2 pastato stogo avarinės grėsmės pašalinimo darbai. 2006 m. Kultūros paveldo departamento, UAB „Lietuvos paminklai“ ir Jonavos r. savivaldybės administracijos susitarimu tęsiami G133K2 statinio avarinės grėsmės pašalinimo ir objekto pritaikymo muziejaus reikmėms darbai.

ŽEIMIŲ DVARAS. JONAVOS R., ŽEIMIŲ MSTL.

Žeimių dvaro, kultūros vertybės kodas G253K, sodybą sudaro dvaro rūmai, svirnas, koplytėlė, ledainė, kumetynas, arklidė, bokštas, vartai ir parkas. Į kultūros vertybių registrą objektas įrašytas 2001 m. kovo 20 d.

 Ne vieną šimtmetį kurtas šis architektūros ansamblis glaudžiai susijęs su Žeimių miestelio istorija. Seniausiais laikais Žeimiai, vad. „žemės“, buvo valsčiaus centru, kunigaikščio dvaru, vėliau perėjo į stambių žemvaldžių rankas.

Miestelis kūrėsi kaip privataus dvaro palydovas ir savarankišku vienetu tapo tik XIX a. Istorinės žinios apie Žeimius siekia XIII – XIV a. Žeimių dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XV a. pabaigos. XVI a. dvarą valdė Zavišos, Čekavičiai, Navrilkovičiai, XVIII a. – Medekšos. 1780 m. iš Medekšų dvarą įsigijo būsimasis Livonijos (Infliantų) vyskupas Juozapas Kazimieras Kosakovskis, vienas iš Targovicos konfederacijos vadovų. Po jo mirties (nuteistas 1974 m. pakariant) dvarą iš kreditorių išpirko jo sūnėnas Mykolas Kosakovskis (1769–apie 1840). Po to Žeimių dvaras priklausė Mykolo sūnui Simonui (1812–1882), Jaroslavui (1842–1889) ir pastarojo mažamečiams vaikams, Marijai ir Mykolui Kosakovskiams, už kuriuos dvarą valdė jų motina, našlė Liudvika ir paskirti globėjai. Kosakovskių nuosavybėje dvaras buvo iki Antrojo Pasaulinio karo.

Kokie buvo senieji Žeimių dvaro pastatai spręsti sunku, nes prieš 1688 m. dvaras yra degęs ir XVII a. antroje pusėje galėjo būti atstatomas. Manoma, kad tuo metu dvaro pastatai buvo mediniai. Kol kas turime tik vieną datuotą Žeimių dvaro ansamblio pastatą – tai koplyčia-koplytstulpis, pastatyta 1768 m. Baro konfederato, Riterių mokyklos auklėtinio Teodoro Medekšos, žuvusio 1768 m. ties Aukštąja Rūda (prie Kalvarijos) garbei. Kadangi koplyčios statyba susijusi su konkrečiu įvykiu, bet stilistiškai labai artima dvaro pastatams, buv. oficinai ir rūmams, manoma, kad jos statyba galėjo vykti maždaug tuo pačiu metu kaip dvaro ansamblio, t.y. XVIII a. viduryje arba antroje pusėje apie 1760 – 1770 m.

Dvaro sodyba, įsikūrusi į šiaurę nuo Žeimių miestelio, nuo pastarojo buvo atskirta nemažu dirbamos žemės plotu. Dabar miestelis įsibrovęs į pačią dvaro sodybą. Važiuojant nuo Žeimių į Šėtą, vieškelį perkerta kelias, kurio pietvakariuose stovi T. Medekšos koplytstulpis, o rytuose prasideda platoka senųjų liepų alėja, vedanti tiesiai į dvaro kiemą. Dvaro rūmai frontonu atgręžti į vakarus, stovi ant ašies priešpriešiais su Žeimių bažnyčia. Šiauriniame kairiajame šone prieš rūmus yra senoji dvaro oficina, dabar svirnas. Kitas kadaise buvęs beveik tokio pat dydžio pastatas, XIX a. perdirbtas į arklides, yra labai pakeitęs savo išvaizdą, bet tai taip pat buvusi dvaro oficina.

ŽEIMIŲ ŠVČ. M. MARIJOS GIMIMO BAŽNYČIA.J ONAVOS R., Ž EIMIŲ MSTL.

Pirmosios medinės Žeimių bažnyčios statybą fundavo 1720 m. tuometiniai Žeimių dvaro savininkai Medekšos. 1847 m. ji buvo rekonstruota ir restauruota, o 1898 m. medinės bažnyčios vietoje pradėta naujos bažnyčios statyba.

Tačiau iki 1895 m. buvo surinkta tik 6322 rubliai, todėl Kauno gubernatorius liepė sudaryti sąmatą tai sumai ir paruošti projektą. Parapijiečiai pageidavo statyti bažnyčią pagal savo norimą planą, t.y. pagal 19158 rublių sąmatą. 1899 m. Žeimiuose pastatoma plytinė, valstietis Simonas Bareika pradeda gaminti plytas naujos bažnyčios statybai. Plytų bažnyčios statybai už 1265 rub. davė ir Krejeris iš Miknaičių kaimo. Nors 1901 m. dar teberenkamos lėšos bažnyčios statybai, tačiau už penkerių metų maldos namai baigiami statyti ir 1906 m. rugpjūčio 8 d. jau vyksta pamaldos. Žeimių bažnyčią projektavo ir statė architektas Vaclovas Michnevičius (palaidotas bažnyčios šventoriuje (1866 – 1947).

V. Michnevičius be Žeimių bažnyčios sukūrė virš 30 bažnyčių projektų – tai neogotiškos Birštono, Raudondvario, Žiežmarių, Nemunaičio, Ramygalos, Perlojos bažnyčios ir kt.

DVI ŽEIMIŲ KOPLYTĖLES. JONAVOS R., ŽEIMIŲ MSTL.

Žeimių bažnyčios šventoriuje yra dvi panašaus stiliaus koplytėlės. Pirmoji koplytėlė, esanti kairiajame šventoriaus kampe, pirmą kartą aprašyta bažnyčios vizitacijos akte 1844 m. Ją 1843 m statė Žeimių dvaro savininkas Simonas Kosakovskis. Koplytėlėje palaidoti Simono Kosakovskio tėvo Mykolo ir brolio Juozo palaikai. Ji taip pat buvo naudojama (saugumo dėlei) bažnytiniams dokumentams ir įvairiems daiktams sudėti. Nors koplytėlė pilnai nebuvo užbaigta, 1850 m. pagrindiniame jos fasade pastatytos keturios mūrinės kolonėlės, o viduje rengta nauja mensa (komoda) su stalčiais. 1864 m. koplyčios pastatas buvo nepasikeitęs. Vėlesniuose Žeimių bažnyčios vizitacijos aktuose žinių apie koplytėlės pastatą nepateikta.

Antroji koplytėlė, esanti dešinėje pusėje nuo pagrindinio įėjimo į šventorių, yra tarsi kopija pirmosios, vietinių žmonių laikoma labai sena. Tačiau Žeimių bažnyčios vizitacijos aktuose apie jos buvimą 1901 m. žinių nėra. Ši koplytėlė galėjo būti pastatyta XX a. pradžioje, užbaigus mūrinės bažnyčios statybą, arba vėliau.

Pirmojoje koplytėlėje palaidoti Kosakovskių šeimos narių palaikai. Koplyčios viduje ant sienų memorialinės lentos, kuriose įrašai apie mirusius Kosakovskių šeimos narius.

Už esančio altoriaus – laiptai. Jais nusileidus – didelis rūsys, išeinantis už koplyčios ribų. Rūsyje sukrauti karstai.

Antroji koplyčia yra šiaurinėje šventoriaus pusėje. Koplyčia su rūsiu, jo sienos mūrytos iš degto molio plytų. Laidojimo rūsio šonuose užmūrytos buvusios kriptos.

2005 m. parengtas Žeimių kolyčių avarinės būklės pašalinimo projektas, atlikti šiaurinėje koplyčioje esančių palaikų antropologiniai tyrimai. 2006 m. tęsiami koplyčių avarinės būklės likvidavimo darbai. Jungtinis savivaldybės ir Kultūros paveldo departamento finansavimas.

MAŽŲJŲ ŽINĖNŲ PILIAKALNIS. JONAVOS R., KULVOS SEN., MAŽŲJŲ ŽINĖNŲ K.

 Piliakalnis įrengtas Neries ir Slėnos upės santakoje, dešiniajame Neris krante. Piliakalnio šlaitai statūs, 20–30 m, Neries pusėje – iki 43 m aukščio. Aikštelė pailgo trikampio formos, 50x130 m dydžio. Senovėje piliakalnis buvo gerai įtvirtintas. Dar ir šiandien iš trijų pusių piliakalnio aikštelę juosia 1–4 m aukščio gynybiniai pylimai ir iki 1 m gylio grioviai. Kaip ir kitose vienalaikėse pilyse, ant pylimų viršaus greičiausiai stovėjo medinės rentininės konstrukcijos sienos. Tokios pilys, kuriose galėjo tilpti iki 100-150 gynėjų, buvo skirtos apsiginti nuo grobiamųjų antpuolių, ypač sustiprėjusių nuo XIII a., Pabaltijyje įsikūrus Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinams.

Piliakalnis archeologų netyrinėtas. Pagal išorinius požymius jis datuojamas II tūkstantmečio pirmąja puse. Pradžioje čia buvusi vietinio didžiūno rezidencija. XIII a., susikūrus Lietuvos valstybei, ant Mažųjų Žinėnų piliakalnio stovėjusi pilis veikiausiai perėjo į didžiojo kunigaikščio rankas. Kartu su kitomis Neries žemupio bei Nemuno vidurupio pilimis Mažųjų Žinėnų pilis sudarė vidurio Lietuvos gynybinę sistemą. Piliakalnis pagal gynybinių įrengimų mastą yra vienas iš įspūdingiausių Lietuvoje.

Mažųjų Žinėnų piliakalnio būklė yra bloga. Piliakalnis įrengtas ant Neries upės posūkio. Veikiant upės tėkmės sukeltai krantų erozijai, piliakalnio rytinis šlaitas neteko atramos, todėl griūva pagal visą išilginį jo pjūvį. Nugriuvusį gruntą potvynių metu upė nuneša, erozija vystosi vis labiau. Griūva ne tik šlaitas, bet ir aikštelė su kultūriniu sluoksniu, gynybiniai pylimai. Eroziją didina ir gruntiniai vandenys, drėkinantys nestabilų šlaitą. Piliakalnio p. ir v. pašlaitėmis teka upelis, kuris vingiuodamas vis labiau įsirėžia į šlaitą. Daugelyje vietų šlaitas jau praradęs atramą, gresia jo griūtis.

Siekiant išsaugoti piliakalnį, 2005 m. parengtas piliakalnio apsaugos techninių priemonių įrengimo projektas.

BARBORLAUKIO BUV. DVARO SODYBA, JONAVOS R., DUMSIŲ SEN., ŠVEICARIJOS K.

Barborlaukio dvaras, anksčiau vad. Barbarypol, yra prie Varpės upelio tvenkinio. Paskutiniai dvaro savininkai buvo Steponas ir Juzefa Nasvyčiai. Jie prisimenami farmacijos Lietuvoje pradininkai. Steponas Nasvytis buvo tautininkų partijos narys. Gana dažnai dvare lankėsi prezidentas Antanas Smetona. Tuo metu dvaras klestėjo, buvo gerai prižiūrimas. Dvarui priklausė 3 ha žemės, tvenkinys ir malūnas. Iki 1943 m. dvare gyveno jų sūnus Pijus Jaunutis Nasvytis. Vėliau pasitraukė į Vakarus, apsigyveno Vokietijoje, po to Amerikoje.

Užėjus sovietams dvaras buvo nacionalizuotas. Po karo Nasvyčių dvaro patalpose veikė Barborlaukio pradžios, vėliau Dumsių septynmetė mokykla. Ten pat gyveno ir mokytojai.

Šiuo metu dvaras priklauso Nasvyčiams, juo rūpinasi aktorė, ilgametė radijo diktorė Undinė Nasvytytė.