EPD’2005 metu visuomenei pristatomi objektai
Tauragės apskrityje

PANEMUNĖS PILIS (G28KP)

Panemunės pilis įvairiais laikotarpiais buvo vis kitaip vadinama. Panemunės buvusiame dvare pastatyta vengrų pirklio Janušo Eperješo renesansinė XVII amžiaus pradžios pilis buvo vadinama senuoju vardu – Panemunės. XIX amžiaus pradžioje ji vadinta naujųjų savininkų vardu – Gelgaudų. Po 1831 metų sukilimo  pasikeitus savininkams, ji tapo Zamkumi ( pagal rusiškąjį pilies pavadinimą –  zamok). Dvaro vietoje po Pirmojo pasaulinio karo įsikūrus Vytėnų kaimui, pilis pradėta vadinti jo vardu.

 Išaugusi iš minėto Panemunės dvaro (manoma, pilis statyta 1604-1610), ji puikiai atspindėjo renesanso epochos bruožus, kai kur dar atkartodama jau praeitin nutolstančius gotikos elementus. Spėjama, kad pilies architektas – Janušo Eperješo šeimos draugas, Vilniaus pilies architektas Petras Nonhartas. Iš pradžių buvo pastatytas dviaukštis rytinis korpusas su pietrytiniu bokštu, po to išmūrytas šiaurinis korpusas, vėliau – vakarinio korpuso  išorinė siena ir pietvakarių bokštas, taip pat pristatyta išorinė gynybinė  pietinio korpuso siena su iš vidaus prisišliejusiu dviaukščiu pastatu. Visi šie pastatai sudarė trapecijos formos uždarą kiemą .Išorinės fasadų sienos tiek statant, tiek rekonstruojant glaistytos smulkaus žvyro, smėlio ir kalkių pilkos spalvos tinku, kurio spalva išgauta įmaišant pilkus pelenis. Pilką spalvą pagyvina horizontalios balto tinko juostos, balti langų glifai, kampų rustai, karnizai. Janušo Eperješo pilies ansamblis suformuotas, pastačius pietinį korpusą ir du bokštus – pietryčių ir pietvakarių. Vakarinio korpuso šiuo laikotarpiu dar nebuvo: vietoje jo kiemą iš vakarų uždarė aukšta  gynybinė siena su šaudymo galerijomis.

XVII a. viduryje pilį paveldėjęs Janušo Eperješo sūnus Kristupas atliko barokinę rekonstrukciją. Dauguma langų  bei durų buvo perkelta į kitas vietas, juos taisyklingai išdėstant. Pastatyti flankuojantis šiaurės vakarų bei penkiakampis  šiaurės rytų bokštai. Keturaukštis pietryčių bokštas tuo metu jau buvo nuvirtęs, o keturaukštis pietvakarių bokštas paaukštintas, pristačius dar tris aukštus. Po barokinės rekonstrukcijos centriniu korpusu iš rytinio buvo paverstas pietinis. Renesansiniu apvadu papuoštas išėjimas į pietus Nemuno link.

Mirus Kristupui Eperješui, apie 1670 m. finansiniai jo sūnaus Adomo Chrižoslomo, paveldėjusio pilį, reikalai nebuvo geri. Pilis dalimis buvo užstatinėjama dvarininkams, o pastato būklė vis blogėjo. Buvo apleistas ir anksčiau klestėjęs  parkas: keturi tvenkiniai išdžiūvę, iš keturių malūnų liko tik vienas. Trys sodai apleisti ir sulaukėję.

1759 metais apleistą ir praskolintą pilį įsigijo Tverų seniūnas Antanas Gelgaudas, vėliau iškilęs į aukštus Žemaičių kunigaikštystės postus.

Manoma, kad didžiulius pilies klasicistinės rekonstrukcijos darbus A.Gelgaudas galėjo atlikti tik gavęs Žemaičių seniūno titulą, t.y. po1783 metų.

Renesansinis pilies ansamblis su uždaru  kiemu buvo perdirtas į U plano rūmus su pagrindiniu pietiniu ir dviem šoniniais korpusais. Nugriovus šiaurinį korpusą, jo vietoje užtverta tvora, turėjusi dvejus vartus. Barokiniai langai pažeminti, o segmentinės sąramos perdirbtos į stačiakampes.  Langai papuošti  sandrikais. Prie vakarinio korpuso pristačius  rytinę sieną, pastatytas naujas vakarinis korpusas. Visi korpusai buvo apjungti vainikuojančiu bendru karnizu ir vientisu dvišlaičiu stogu. Pietinis korpusas tapo reprezentaciniu. Antrojo aukšto kambariuose gyveno šeimininkai, todėl kai kurių kambarių sienos buvo dekoruotos antikinių figūrų frizais, sienine tapyba. Kambarius  puošė naujos baltų koklių krosnys, židiniai. Pietinio korpuso išorinio fasado   viduryje buvusio lango vietoje iškirstas išėjimas. Rekonstruotas išėjimas iš pietinio korpuso rytiniame gale.

Mirus Antanui Gelgaudui, pilį paveldėjęs  jo sūnus Mykolas taip įsiskolino, kad visą savo ir mirusios žmonos turtą turėjo užstatyti kreditoriams. 1828 m. eksdivizinio teismo sprendimu Gelgaudų dvarai su visu turtu padalinti kreditoriams. Panemunės pilis tokio likimo išvengė – ji palikta Mykolo Gelgaudo vaikams.

Po 1831 metų sukilimo, kuriame aktyviai dalyvavo abu broliai Gelgaudai, pilis buvo perimta valstybės iždo žinion. Nuo tada ir prasidėjo tikrasis pilies  nykimas. Jau paskutiniuoju Gelgaudų valdymo dešimtmečiu pilis buvo apleista. Dabar gi, pilį sekvestravus, ji stovėjo tuščia. Keliuose kambariuose gyvenę administratoriai tik tais kambariais ir rūpinosi. 1857 metų žiniaraštyje rašoma, kad rytinis pilies korpusas gresia griūtimi. Kai kuriuose pilies kambariuose buvo išplėštos lubos, grindys, užmūryti langai, nugriautos krosnys. Iš dvaro pajamų griūvančią pilį buvo sunku prižiūrėti bei remontuoti, juolab, kad ūkio reikalams pastatas nebuvo naudojamas.

1867 m. pilį iš valdinės palatos perėmęs Gelgaudų  turto paveldėtojas  dvarininkas Puslovskis rekonstravo vakarinį korpusą, paversdamas jį keturaukščiu grūdų sandėliu. Buvo įruošti papildomi aukštų perdengimai, užmūrytos klasicistinės rekonstrukcijos angos, per visus keturis aukštus iškirsti maži langeliai. Grūdų sandėliu paverstas korpusas buvo naudojamas iki 1917 metų. Pietinis korpusas buvo šiek tiek remontuojamas: jame liko trys gyvenamosios patalpos antrajame aukšte, keturios pirmajame. Rytinis korpusas kone visai sugriuvo, o šiaurės rytinis bokštas nugriuvo 1919 metais.

1925 m. Zamkaus dvaras buvo valstybės nusavintas. Varžytynių metu jį įsigijo iš Amerikos repatrijavęs kunigas  salezietis A.Petraitis. Saleziečiai vienuoliai rūpinosi ir pilies griuvėsiais.

1935 m. pilies griuvėsiai ir sklypas perduotas Švietimo ministerijos Archeologijos komisijai. Nuo to laiko jie buvo kultūrinių įstaigų žinioje. Kauno Vytauto Didžiojo Kultūros muziejus pagal 1938 m. inžinieriaus A. Mošinskio paruoštą projektą pilį konservavo. Buvo dirbama iki 1939 metų rugsėjo pabaigos. Atlikta tai, kas būtiniausia: gontais uždengti pietinio ir vakarinio korpusų stogai, sienos suveržtos geležinėmis stygomis, atstatytos kai kurių sienų dalys, durų, langų angos. Išvalytas bokštų vidus, gontais uždengti abiejų bokštų stogai, padaryti laiptai.

Pokaryje pilis buvo pripažinta visasąjunginės reikšmės architektūros paminklu. 1955 metais pagal architektų J.Šeiboko ir A.Umbraso paruoštą projektą buvo atlikti kai kurių vakarinio korpuso, rytinio korpuso sienų, pietrytinio ir šiaurrytinio bokštų liekanų konservacijos ir dalinės restauracijos darbai. Darbams vadovavo architektas Ž.Simanavičius. 1959 m. buvo išvalyti pilį supantys penki tvenkiniai, sumūrytos užtvankos.

1981 m. tyrinėta ir konservuota sieninė tapyba.

1987 m. pradėti pilies tvarkymo darbai, kurie truko dešimtmetį. Jų metu perdengti pilies stogai, atstatytas rytinis korpusas, atkurta šiaurinio korpuso požeminė dalis, įruošti laiptai į bokštus, pradėtas realizuoti pritaikymo projektas.

Dabar Panemunės pilis patikėjimo teise yra valdoma Vilniaus Dailės akademijos. 2004 m. parengtas Panemunės pilies restauravimo ir pritaikymo turizmo reikmėms projektas (autorė  architektė Diana Pikšrienė).