|
EPD2003 metu visuomenei pristatomi objektai Valkininkų urbanistikos kompleksas Šių metų Europos paveldo dienų objektas Alytaus apskrityje - Valkininkų urbanistinis kompleksas. Tai miestelio dalis, iš esmės susiformavusi nuo XIV a. pab.- XV a. pr. iki XIX a. pab., išsidėsčiusi abipus Merkio upės, į pietus nuo Vilniaus - Alytaus plento, aplink senųjų Vilniaus, Merkinės ir Eišiškių kelių sankryžą. Apima aikštę ir pagrindinių gatvių, sutampančių su minėtais keliais, įvairaus ilgio atkarpas. Plotas apytikriai 48 ha. Valkininkai - vienas ryškiausių lietuvių liaudies medinės architektūros paminklinių urbanistikos kompleksų ( kaip ir Žemaičių Kalvarija, Alsėdžiai, Rozalimas). Tai itin raiškaus radialinio plano miestelis. Didžiausias jo urbanistinis architektūrinis savitumas - plano forma ir aikštės kompozicija. Keturios pagrindinės gatvės sudaro sankryžą - beveik trikampę, netaisyklingo piltuvo pavidalo, ilga aikštę. Jos formą iš esmės lemia gatvė, sutampanti su senuoju Vilniaus keliu. Jis miestelio centre nuosekliai platėja ir pasidalija į dvi šakas, kurios apibrėžia aikštės šonus, o pietryčių krypties gatvė fiksuoja aikštės galą (trikampio pagrindą). Tokia trijų kelių sankryža yra būdinga vienai pirmųjų radialinio plano nuoseklios raidos stadijų (paprasčiausia šio tipo plano forma, be Valkininkų, išliko keliuose Lietuvos miestuose bei miesteliuose - Vilniaus senamiestyje, Vaiguvoje). Taigi genetiniu požiūriu Valkininkų planas yra archaiškas, reliktinis. Juoba, kad dauguma dabartinio plano elementų yra autentiški. Mažai tepakito pagrindinių gatvių senosios trasos, tik aikštė XIX a. šiek tiek keitėsi, bet vėliau vėl įgavo pradinę arba beveik pradinę formą. Aikštės vieta gatvių sankryžoje, jos forma lemia miestelio plano vientisumą. Valkininkų, Vaiguvos ir Vilniaus senamiesčio aikštės planai dar ir tuo panašūs, kad nuosekliai išplatėjusios aikštės erdviausioje dalyje stovi vienintelė miestelio ar viena iš miesto dominančių - bažnyčia (Vilniuje - rotušė). Tokia pastato padėtis labai reikšminga aikštės erdvei. Valkininkų bažnyčia yra dar ir aukštesnėje aikštės vietoje, dėl to susidaro įspūdis, kad visa aikštės kompozicija yra itin vientisa, skirta šiam svarbiam pastatui išryškinti. Valkininkų pagrindinės gatvės gerai pritaikytos prie Merkio vingių ir reljefo. Dėl to gatvių tinklas gana plastiškas, o dėl užstatymo pobūdžio miestelio tūrinė erdvinė kompozicija labai tapybiška. Spėjama, kad Valkininkų gyvenvietė atsirado XIV a. II pusėje. Tuo metu (ar net anksčiau) čia buvo ir didžiųjų kunigaikščių medžioklės pilis. 1418 m. Vytautas dovanojo miesteliu vadinamą gyvenvietę su Valkininkų dvaru savo žmonai Julijonai. Gyvenvietė tuo metu buvo išsidėsčiusi didelėje Merkio saloje, dvaro sodyba - atokiau nuo jos, už kelio iš Vilniaus į Merkinę, o dirbtinai vandeniu apjuosta medžioklės pilis - šalia Merkio, į vakarus nuo gyvenvietės. XVI a. pr. gyvenvietėje pastatyta bažnyčia. Nuo 1529 m. Valkininkai minimi tarp neprivilegijuotų LDK miestų. XVI a. II p. Valkininkuose koncentravosi apylinkės ūkinė veikla, todėl miestelis augo, radialinis planas tapo aiškesnis, įgijo beveik dabartinę formą. 1551 m. kunigaikščio Valkininkų dvare buvo įsteigta šaunamųjų ginklų kalykla, todėl miestelyje įsikūrė įvairių specialybių amatininkų; nemaža jų laikė smukles. 1581 m. Valkininkams suteiktos Magdeburgo teisės. Valakų reformos metu radialinis miestelio planas nebuvo pakeistas, tik buvo iškeldinti į kaimus amatininkai. Tokiu būdu aplink Valkininkus atsirado Čebatorių, Puodžių, Kaniūkų, Juodųjų kalvių, Strielčių, Kalvių ir kiti kaimai, sudarę su miesteliu vieno iš pramoningiausių valdovo dvarų gamybinį teritorinį kompleksą. Toks organiškas miestelio ir kaimų kompleksas buvo vienintelis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėjė. Prieš 1601 m. pastatyta nauja bažnyčia. 1608 m. ir 1609 m. patvirtinus ir išplėtus senąsias privilegijas, 1635 m. ar 1636 m. įsteigus, pranciškonų vienuolyną, miestelyje ėmė kurtis žydai, kurie 1642 m. gavo privilegiją spirito varyklai laikyti. Valkininkų bažnyčia menkai teišsiskyrė miestelyje todėl 1635 m. - 1650 m. pastatytas pranciškonų vienuolynas. Dvibokštė bažnyčia su 2 aukštų U plano vienuolyno korpusais iškilo Valkininkų vakariniame pakraštyje, už Merkio. Šis renesanso ir baroko architektūros kompleksas tapo svarbiausia miestelio ir apylinkių dominante. 1655 m. per karą su Rusija ir Švedija Valkininkų miestelis ir ginklų kalykla buvo sunaikinti: sudegė ir parapijos bažnyčia. Per XVIII a. pradžios LDK feodalų vidaus kovas ir Šiaurės karą Valkininkai vėl nukentėjo. Jie kiek atgijo po 1723 m., pakartojus ankstesnes privilegijas. XVIII a. pab. pastatyta didelė originalios architektūros medinė sinagoga, tapusi svarbiu Valkininkų akcentu. 1812 m. Valkininkai nukentėjo nuo Prancūzijos kariuomenės. 1823 m.-1837 m. iš akmenų buvo pastatyta nauja bebokštė liaudiško klasicizmo architektūros bažnyčia. 1832 m. panaikintas pranciškonų vienuolynas, jame įkurdintas kariuomenės dalinys. Iki 1867 m.-1868 m. vienuolyno namas buvo pritaikytas kareivinėms; bažnyčios bokštai nugriauti, kita jos dalis perstatyta į cerkvę. Miestelis ir apylinkės neteko reikšmingos dominantės. Prieš 1880 m. pastatyta antroji medinė sinagoga. 1895 m. 1898 m. rekonstruota, padidinta bažnyčia tapo svarbia miestelio centrinės dalies dominante. 1920 m. 1939 m. Valkininkai buvo okupuoti Lenkijos, nemažai žmonių emigravo, miestelis beveik neaugo. Buvusiame vienuolyne stovėjo kariuomenė. 1939 m. Valkininkai grąžinti Lietuvai. Per II pasaulinį karą Valkininkai nukentėjo, susprogdintas buvęs pranciškonų vienuolynas. 1949 m. miestelis tapo kolūkio centrine gyvenviete. Apie 1965 m. tiesiant Vilniaus - Alytaus plentą buvo labai pakeista miestelio gamtinė aplinka, galutinai išnyko sala. Sovietmečiu Valkininkuose pastatyta mūrinių tipinių to laikmečio pastatų, tapusių svetimkūniais darniame ir vieningame aikštės užstatyme. 1997 m. Valkininkai ištyrinėti (archit. N.Steponaitytė); konstatuota, kad centre iškilo naujų pastatų, nugriauta ar pertvarkyta keliolika senųjų. Šių ir iki 1968 m. atliktų miestelio tyrimų rezultatų palyginimas leido konstatuoti, kad per 30 metų įvykę pokyčiai įvairiu mastu pažeidė Valkininkų urbanistikos architektūros vertybes, tačiau jų nesunaikino. Šiandien Valkininkuose- istorinėje aplinkoje- gyvena šiuolaikiški žmonės, nuo kurių požiūrio ir supratingumo priklausys: saugosime ir puoselėsime savo paveldą ar jį beatodairiškai naikinsime, prisidengdami ,,modernizavimo ir hedonizmo iliuzijomis. Parengta A.Miškinio mokslinių tyrimų pagrindu
|
